2017 m. rugsėjo 26 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose iškilmingai atidaryta tarptautinė paroda „Lietuvos krikštas. Voicecho Gersono paveikslas“. Parodos proga Valdovų rūmai organizuoja renginių ciklą Lietuvos Krikšto tema. V. Gersono paveikslą Valdovų rūmuose bus galima apžiūrėti iki gruodžio 10 d. Kviečiame skaityti parodos atidaryme skambėjusį Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo žodį:
Artėjant Lietuvos Valstybės šimtmečiui mūsų tauta praturėjo dar vienu palaimintuoju – arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu. Tai įvyko minint Lietuvos Krikšto 630-ąjį jubiliejų. Prieš trisdešimt metų, per 600-ąjį Krikšto jubiliejų, palaimintuoju buvo paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Gražus sutapimas, kad abu mūsų tautos palaimintieji ragino prisiminti gilią krikščionybės tiesą, jog malonė nenaikina prigimties, o ją pašventina, sukilnina. Kitaip tariant, per Krikštą tapę Dievo Tautos nariais, lietuviai nenustoja būti lietuviais, o atvirkščiai – pilniau ir kilniau gali įgyvendinti šią prigimties dovaną. Arkivyskupas Teofilius kvietė melstis mūsų tautos šventiesiems Danguje, nes jie jautriau išklauso savo tautiečių maldų.
Tik Dievas žino visus vardus tų mūsų tautiečių, kurie yra įrašyti Gyvenimo knygoje ir regi Dievo veidą Danguje. Tačiau galime neabejoti, jog mūsų tautos šventųjų yra daugybė. Pirmiausia, tai įvairių laikotarpių tikėjimo kankiniai: nuo Kražių iki Tuskulėnų, mirę lageriuose, kalėjimuose, miškuose – visi tie, kurie nesutiko išduoti tikėjimo ir šalies, dažnai ryžto ir jėgų aukotis už savo šalį sėmęsi iš tikėjimo versmės.
Lietuva gali didžiuotis ir daugybe tylių šventųjų gyvenimų. Atmintyje gyva mūsų senelių karta, laiminusi žemę, kurią dirbo, duoną, kurią valgė, ir svečią, kurio sulaukdavo; karta, gyvenusi ora et labora, melskis ir dirbk, principu; karta, kuri pastatė bene daugiausiai kryžių Lietuvoje ir kurios tylaus šventumo nuopelnai antgamtiniu būdu ir šiandien mus remia.
Monumentaliame Vaitiekaus Gersono (Wojciech Gerson) paveiksle „Lietuvos Krikštas“ (1889 m.) prieš mūsų akis iškyla kelios dešimtys personažų, į jį žvelgdami galime iš naujo apmąstyti Lietuvos Krikštą kaip istorinį įvykį, turėjusį lemiamos reikšmės lietuvių civilizacinei raidai. Galime žvelgti dar giliau, nes Lietuvos Krikštas taip pat yra ir antgamtinis įvykis. Paveikslo gilumoje matyti lietuviai, besiartinantys prie upės, į kurios vandenis pasiners Krikšto ženklan. Iš tiesų Krikštas ženklina šį antgamtinį įvykį: Dievo malonės dėka asmuo yra ištraukiamas iš praeinančių ir sunykstančių dalykų tėkmės į amžinąjį gyvenimą, į Dievo Karalystę, kurioje nebėra mirties.
Tai pati svarbiausia lietuvių tautos, kaip ir kiekvienos tautos, kelionė: per Krikšto vandenis, per Jėzaus Kristaus Kryžių ir Prisikėlimą, į Amžinąjį Miestą. Vieni iš paskutiniųjų Jėzaus žodžių mokiniams buvo: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19–20)
Jėzaus mokiniai – mūsų akimis – tik saujelė – išgirdo Mokytojo paliepimą. Ir Dievas laimino jų pastangas. Tauta po tautos priėmė Krikštą. Iš Čekijos krikščionybė pasiekė Lenkiją, kuri praėjusiais metais minėjo 1050-ąjį Krikšto jubiliejų. Šventojo vyskupo Adalberto Vaitiekaus ir šventojo Brunono Kverfurtiečio nešama krikščionybės žinia plito toliau. Kankinių kraujas buvo ta sėkla, kuri davė vaisių. Simboliška, kad minėdami Krikšto jubiliejų mes atsigręžiame į vos prieš pusę amžiaus iškeliavusį kankinį vyskupą Teofilių. Kaip krikščionybės pradžioje, taip ir dabar kiekviena dėl tikėjimo atiduota gyvybė duoda vaisių. Tai, kas atrodo pralaimėjimas, tampa pergale.
V. Gersono paveikslas, nutapytas konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sustabdęs prieš mūsų akis konkretų istorinį momentą, pasakoja lietuvių ir lenkų tautų ryšį per šventą Krikšto ženklą. Šis paveikslas turi mums priminti kitą svarbią tiesą – istorija turi kryptį ir pabaigą. Lietuvos Krikštas – tai ne tik politinių aplinkybių, istorinių asmenybių sprendimų rezultatas, pirmiausia – tai Dievo plano dalis. Šis planas apima praeitį, šiandieną ir ateitį. Tai Dievo mintis nuo pasaulio pradžios, nuo žmogaus sukūrimo – dovanoti žmogui gyvenimą. Gyvenimą, kuris nesibaigia ir kuris yra laimė. Šią žinią Lietuvos žmonėms atnešė krikščionybė, šią žinią su Krikštu priėmė mūsų protėviai, ja gyveno mūsų seneliai, ji skirta mums ir mūsų vaikams – kiekvienam iki pasaulio pabaigos, kad kiekvienas, kuris ją priims, patirtų amžinąją laimę Danguje.