Brangūs broliai ir seserys,
šiandien švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šventę. Atkūrimas – tai tarsi prikėlimas: atstatoma tai, kas jau pradėjo nykti ar buvo sunykę, kas buvo pradėta naikinti ar jau visiškai sunaikinta. Gražu, kad šiemet ši data sutampa su sekmadieniu, kurį Bažnyčia laiko mažosiomis Velykomis prisimindama Viešpaties prisikėlimą. Tam tikra prasme Vasario 16-oji yra Lietuvos valstybės prisikėlimas. Prisikėlimas laisvam ir atsakingam gyvavimui.
Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos girdėjome Viešpaties išmintį. Eilutė prieš skaitytos ištraukos pradžią skamba šitaip: „Pradžioje sukūręs žmogų, Dievas davė jam galią laisvai rinktis“ (Sir 15, 14). Toliau kalbama apie pasirinkimą ir atsakomybę atitinkamai elgtis. Šios knygos autorius, dieviškojo Įstatymo žinovas, gyvenęs maždaug II a. prieš Kristų, apgieda Įstatymą, kilusį iš Dievo išminties. Įstatymas ir išmintis yra būtini ne tik pavienio asmens, bet ir visos valstybės gyvenime.
Galbūt šiandien kiek skeptiškai ar ironiškai kalbame ir reaguojame išgirdę žodį „įstatymas“. Mums jis siejasi su įsitikinimu, kad įstatymai skirti tvarkai palaikyti, ir asocijuojasi su patirtimi, kad jie ne visada teisingi ar veiksmingi. Įstatymą dažniau siejame su apribojimais ar draudimais, nors iš tiesų teisingas įstatymas yra kelias į laisvę. Kaip ir meilė – tik laisvas žmogus gali mylėti tikra meile, dovanodamas save kitam, o augti meilė gali tik tada, kai gerbiame vienas kito ribas. Todėl, norint sukurti įstatymus, kurie būtų kelias į darnią visuomenę, reikia išminties, pranokstančios vien žmogišką žinojimą ir loginius svarstymus. Kaip apaštalas Paulius antrajame skaitinyje sako: „Mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis“. Kadangi žmogus yra trapus ir ydingas, jis turi remtis apreikštojo įstatymo, dangiškosios išminties, gairėmis, kurios nurodo kelią į tikrąją laisvę.
„Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis; ką žmogus pasirenka, tai ir bus jam duota“, – toliau sako Siracidas (Sir 15, 18). Jis mums kalba, kad kiekvienas turime galimybę rinktis ir kad patirsime savo pasirinkimų padarinius. Dievas gerbia mūsų laisvę net tada, kai renkamės klaidingai. Net tada, kai pasirenkame jį atmesti. Jėzaus Kristaus atneštas išganymas, laiduojantis mums amžiną palaimą Dievo artumoje, kuri prasideda jau šiame gyvenime, irgi yra mūsų pasirinkimas. Ir šis pasirinkimas tikras, nes turi alternatyvą – amžinąją pražūtį. Kaip sakė šv. Augustinas, „sukūrei mane, mano Dieve, be manęs, bet negali išganyti manęs be manęs“. Dievas mus sukūrė be mūsų įsikišimo, tačiau negali mūsų išgelbėti be mūsų bendradarbiavimo.
Esame pašaukti bendradarbiauti su savo Kūrėju tęsdami Jo kūrybos darbą savyje. Tai reiškia, kad save kuriame, formuojame savo pasirinkimais. Kiekvienas pasirinkimas daro poveikį mūsų gyvenimui, mūsų charakteriui. Ir svarbiausi čia ne didieji, o kasdieniai, maži nuolatiniai sprendimai ir pasirinkimai. Jeigu ką nors renkamės nuolat, tai tampa mūsų įpročiu, pavyzdžiui, jei nuolat plėtojame kokias nors mintis, jos suformuoja mūsų nuostatas, kurios, savo ruožtu, kreipia atitinkamų veiksmų link. Tad nuolatiniai klaidingi pasirinkimai mus ilgainiui gali padaryti savanaudžiais, korumpuotais, smurtautojais, išnaudotojais. O teisingi ir geri pasirinkimai kuria mus kaip mylinčias, gailestingas, sąžiningas ir drąsias asmenybes.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums nustato aukštus standartus: jis kalba ne apie blogų veiksmų darymą, bet apie vidinę nuostatą. Žudymas, kenkimas, neištikimybė, melas – visa tai prasideda nuo žmogaus požiūrio. Įdomu, kad apie tiesaus atsakymo vengimą – šiandien sakytume skaidrumo trūkumą ar suktumą – Jėzus atsiliepia kategoriškai: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37). Tai labai reikli maksima šiandienos visuomenei. Apreiškimo Jonui knygoje tokia dviprasmiškumo pozicija vadinama drungnumu ir apibūdinama dar griežčiau – sakoma, kad drungnaisiais Dievas bjaurisi: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Taigi neapsisprendimas nėra išeitis. Aiškiai neapsispręsti irgi yra pasirinkimas, kuris, deja, žengimo amžinybėn akimirką nebus mūsų naudai.
Kasdien darome sprendimus, kurie mus formuoja. Čia negalime pamiršti, kad kiekvienas krikščionis nuo krikšto momento turi dvigubą pilietybę (šiuo atveju nereikia referendumų) – turi ir teises, ir pareigas abejose tėvynėse. Kaip apaštalas Paulius primena filipiečiams, „mūsų tėvynė danguje ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20). Sąmoningai ir sąžiningai darydami kasdienius sprendimus ir atlikdami kasdienius veiksmus, vykdydami savo pareigas Dangaus tėvynei, tvirtiname žemiškosios tėvynės pamatus, kuriame stipresnę visuomenę ir padedame užtikrinti mūsų taip labai branginamą laisvę.
Taigi, mes, krikščionys, turime didingą viziją: siekti Dangaus. Kaip girdėjome antrajame skaitinyje: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Tai mums jau dovanota, tačiau tą dovaną turime priimti. Priimti pasirinkdami ja gyventi. Nes gyvenimas Dangumi prasideda jau čia, tarp mūsų, kaskart, kai pasirenkame elgtis taip, kaip mūsų situacijoje pasielgtų Jėzus. Dangaus žemėje daugėja, kai atjaučiame kitą, kai esame gailestingi, sąžiningi, drąsūs, teisingi, mylintys. Ne visada tai bus patogu mums, ne visada taip elgdamiesi būsime patogūs kitiems. Galiausiai ne visada pajėgsime pasielgti ir pasirinkti teisingai. Tačiau Dievas vertina mūsų pastangas ir savo malone geba tiesai rašyti ant kreivų mūsų gyvenimo linijų.
Lietuva bus tiek stipri ir darni, kiek pastangų įdės kiekvienas iš mūsų. Valstybė – kiekvieno piliečio atsakomybė. Savo kasdieniais sprendimais ir veiksmais kurkime visuomenę, kurioje vis labiau išgyvensime dangiškosios tėvynės džiaugsmą ir patirsime tikruosius laisvės vaisius. Tepadeda mums Dievas atsakingai gyventi ta laisve, kurią yra mums ir mūsų šaliai suteikęs. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Lietuvos
Valstybės atkūrimo dieną 2020 m. vasario 16 d.