Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šio Dievo gailestingumo sekmadienio Evangelijos centre matome apaštalo Tomo dramą: „Kol nepamatysiu, netikėsiu“, – sako Tomas (plg. Jn 20, 25). Apaštalo Tomo užsispyrimas slepia šį tą daugiau nei vien širdies kietumą. Nuostabu, tačiau ir abejojantis apaštalas Tomas duoda mums tikėjimo pamoką. Būtent, kad krikščionybė – tai ne idėja, o susitikimas su gyvu Asmeniu. Tas asmuo – tai Jėzus Kristus.
Iš tikrųjų mes turėtume pasimokyti iš apaštalo Tomo troškimo sutikti gyvąjį Jėzų asmeniškai. Motina Teresė rašė savo seserims: „Man neramu, kad kai kurios iš jūsų vis dar nesate iš tiesų sutikusios Jėzaus asmeniškai […] Ar iš tiesų pažįstate gyvąjį Jėzų – ne iš knygų, bet būdamos su Juo savo širdyje? […] Prašykite šios malonės, Jis trokšta jums ją suteikti. […] Jis jūsų trokšta. Jis myli jus visada, net kai jaučiatės nevertos. Tada, kai jūsų nepriima kiti, netgi kai nepriimate pačios savęs – Jis yra tas, kuris visada jus priima.“
Kaip dažnai mums atrodo, kad reikia ypatingų nuopelnų tam, kad Dievas mus priimtų, kad pelnytume Jo meilę ir palankumą. Šventoji Faustina Dienoraštyje rašo, kad Dievo gailestingumą reikia semti pasitikėjimo indu (Dien. 1487–89). Dievo gailestingumas yra begalinis, bet jei atsinešame tik labai mažytį pasitikėjimo indelį, mes labai mažai ir pasemiame. Mūsų širdyse gyvena nerimas, nes netikime Dievo pažadais mums. Nuolat nerimaujame dėl šiandienos, dėl rytojaus, dėl to, kas mūsų laukia ateityje ir amžinybėje. Kartais atrodo, kad mūsų širdys yra nerimo indai, o ne pasitikėjimo indai.
Broliai ir seserys, vienintelė tikra ramybė – tai būti Dievo artume. Dievas nėra idėja, Jis yra Gyvasis, ir mūsų gyvybė kyla iš Jo meilės. Pažvelkime į šį paveikslą. Pats Jėzus, o ne šventoji Faustina, norėjo, kad šis paveikslas būtų nutapytas. Žinoma, Faustina yra klusni, ji ieško būdų, kaip įgyvendinti troškimą, kuris ateina iš Jėzaus Širdies. Tačiau kodėl Jėzus nori, kad būtų nutapytas Jo paveikslas? Juk ne tam, kad galėtų jį pasikabinti Tėvo namuose.
Per šį savo atvaizdą Jėzus nori mums priminti, kad Jis yra asmuo, o ne idėja. Nori priminti, kad tai Jis visuomet pirmasis žengia žingsnį mūsų link, trokšdamas tikro ir gyvo susitikimo. Jėzus tarė Tomui: pažvelk į mane, paliesk mane, esu gyvas (plg. Jn 20, 27). Pasirodydamas šventajai Faustinai ir prašydamas jos, kad būtų nutapytas Jo paties atvaizdas, dabar jau mums Jis taria: pažvelkite į mane, esu gyvas, Aš Esu.
Tačiau net ir regėdami paties Jėzaus prašymu nutapytą paveikslą, mes suprantame, kad tai tik atvaizdas, nors ir primenantis mums svarbią tiesą apie Jėzaus asmeniškumą ir gailestingumą. Tačiau kaip mums sutikti gyvąjį Jėzų ir iš tikrųjų prisiliesti prie Jo, kad patirtume džiaugsmą ir ramybę?
Šios dienos Evangelijoje girdime Jėzų tris kartus tariant: „Ramybė Jums!“ Šie žodžiai nėra tik linkėjimas, greičiau – tai pati dovana. Pagalvokime, mes dažnai žmogui dovanojame kokį nors daiktą, o atvirutėje dar prirašome linkėjimų, taip išreikšdami norą padovanoti ir tai, kas pranoksta mūsų jėgas: sveikatos, laimės, ramybės, Dievo palaimos. Tačiau Jėzui nereikia linkėti mums ramybės, nes, užuot linkėjęs, Jis jau dabar gali įteikti pačią dovaną.
Ir Jis tą padaro – duoda ramybės dovaną. Kaip Jis ją duoda? „Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,– sulaikytos“ (Jn 20, 21–23).
Popiežius Pranciškus rašo, kad Sutaikinimo sakramentas yra ta proga, kai mes galime ranka palytėti gailestingumo didybę (Misericordiae Vultus, 17). Kartais bijome, kad mūsų nuodėmės per didelės, kad jų per daug arba jos per dažnai tos pačios. Galvojame: „Kiekgi Jėzus gali man atleisti, jei aš toks nerangus pasitaisyti, vis kartoju ir kartoju tą patį?“ Bet klausykloje esantis Jėzus mums tarsi sako: „Pakelk ranką ir paliesk mano šoną. Pažiūrėk kokia begalinė yra mano gailestingumo žaizda. Joje paskęstų viso pasaulio nuodėmės ir vis tiek ji nebūtų pripildyta.“ Kai išpažįstame nuodėmes kunigui, per Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje mes gauname atleidimą ir patiriame Dievo ramybės dovaną.
Evangelijoje skaitome, jog Jėzus atėjo durims esant užrakintoms. Kokioms durims? Tai ne tik to kambario, kuriame buvo susirinkę apaštalai, durys. Tai rojaus vartai, kurie buvo užverti, kai Adomas ir Ieva dėl nuodėmės buvo ištremti iš rojaus. Padarydami nuodėmę jie patys save atskyrė nuo Dievo artumo. Rojaus vartai buvo užverti ir prie jų buvo pastatytas angelas su liepsnojančiu kalaviju (plg. Pr 3, 24). Durys į Dievo artumą yra užrakintos, bet Jėzus duoda Petrui, tai yra Bažnyčiai, raktus, kad nuo šiol per Bažnyčią jos vėl būtų atveriamos tiems, kurie priima Dievo gailestingumą.
Per kiekvienas Mišias mes girdime pasitikinčią kunigo maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo ir suteik jai žadėtą ramybę ir vienybę.“ Ir kas vyksta tada? Kunigo rankos laužia ostiją ir mes priimame Dangiškąją duoną, patį Kristų, patį Gailestingumą. Mūsų kūnas susivienija su Kristaus kūnu ir mūsų siela – su Kristaus siela. Tai dovana, kuri pranoksta visas kitas dovanas.
Broliai ir seserys, šiandienos Evangelijoje ištarti Jėzaus žodžiai „Ramybė Jums!“ nėra tik žmogiškas linkėjimas ar pasisveikinimas. Tai gili ir didinga tikrovė. Jėzus sutaiko dangų su žeme, žmones su Dievu, dovanodamas mums galimybę vėl įžengti į Dievo artumą ir patirti tikrą širdies ramybę ir poilsį. Patirti juos čia ir dabar, nors dar ne taip tobulai, kaip patirsime tada, kai nukeliausime į Tėvo namus.
Melskime Švenčiausiąją Dievo Motiną, kad Ji būtų mūsų tikėjimo Motina. Mergelei Marijai užtariant tepadaro Šventoji Dvasia mūsų širdis giliais pasitikėjimo indais, tinkamais semti Dievo gailestingumą sau ir liudyti jį kitiems. Amen.
Dievo Gailestingumo šventovė, Vilnius
2018 m. balandžio 8 d., Dievo Gailestingumo sekmadienis