Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
popiežiaus Pranciškaus kvietimu šiandien minime Vargstančiųjų dieną. Šiandien taip pat iškilmingai užbaigiame Gailestingumo Motinos atlaidus. Turime dėkoti dieviškajai Išminčiai, kad ji viską taip gražiai sudėliojo: Lietuvoje minime Vargstančiųjų dieną būtent tada, kai švenčiame Gailestingumo Motinos atlaidus. Nes Gailestingumo Motina visų pirma yra vargstančiųjų Motina.
Marija yra Dievo Sūnaus Motina. Bet, kaip girdėjome kasdien per šiuos atlaidus Evangelijoje, ji – Motina, kuri stovėjo po Jėzaus Kryžiumi. Čia ji yra Suimtojo Motina, Kalinio Motina, Motina to, kuris yra Pasmerktas, Motina Atstumtojo ir Motina, kurios akyse miršta tas, kuris jai brangiausias, kurio tobulą meilę ji pažino ir kuris buvo visas jos turtas. Tokia ji stovi po Kryžiumi.
Kai Jėzus jai taria: „Moterie, štai tavo sūnus“, ji dėl tobulo paklusnumo tampa visų vargstančiųjų Motina. Po Kryžiumi ji nebėra viena, bet priima visus tuos, kuriuos jai ką tik atidavė jos mirštantis Sūnus. Ji sako Jėzui: „Štai mano vaikai, visi, kurie vargsta, yra atstumti, netekę artimųjų, visi, kurie yra ligoniai, pavargę, vieniši, sužeisti skurdo, kito žmogaus ar savo nuodėmės, štai jie – visi mano vaikai.“ Mes turime labai rimtai pagalvoti, kad tą akimirką, po Kryžiumi, Marija priėmė ir mane, kiekvieną iš mūsų, kaip savo vaiką.
Marijos širdyje mes esame vienas kitam broliai ir seserys. Ji laukia, kad mes būtume gailestingi vienas kitam kaip savo tikram broliui ar sesei.
Marija regi mus taip, kaip mus regi dangiškasis Tėvas, į kurį kreipiamės „Tėve mūsų“. Popiežius Pranciškus šiandien ragina giliai širdyje pasvarstyti: kai kreipiuosi į Dievą „Tėve mūsų“, ar priimu kaip savo brolius ir seseris visus tuos, kuriuos Jis yra sutvėręs? Brangieji, mūsų meilė turi būti praktiška ir konkreti. Dievas žino, jog negalime mylėti viso pasaulio, nes tai abstraktu ir teoriška. Bet Jis taip pat gerai žino, kad galime mylėti daugiau nei iki šiol. Mylėti arti esančius žmones: šeimos narius, kaimynus, tuos, kuriuos sutinkame gatvėje ar darbe.
Po Kryžiumi įvyko didelis meilės padauginimo stebuklas. Šiandienos Evangelijoje girdėjome, kaip Viešpats laukia iš mūsų, kad padaugintume tuos talentus, kurie yra mums duoti (plg. Mt 25, 14–30). Jis nori, kad mes padaugintume tą meilę, kurią iš Jo gauname, dalindamiesi vieni su kitais. Marija sutiko priimti kaip savo sūnų vieną konkretų žmogų, apaštalą Joną, mylimąjį Jėzaus mokinį. Jonas sutiko priimti kaip savo Motiną vieną konkrečią moterį, Mariją. O Jėzus, atsiremdamas į šį jų meilės ir priėmimo veiksmą, padaugina jų meilę. Marija tampa visų Jo mokinių Motina, visos Bažnyčios Motina. Koks didelis šis meilės padauginimo stebuklas. Turime įsidėti giliai į širdį šią tiesą, kad Jėzus padaugina kiekvieną mažą, bet konkretų, mūsų meilės gestą.
Pagalvokime, jei Jėzus nebūtų surišęs Marijos ir mylimojo mokinio Jono šventu motinos ir vaiko ryšiu, šie du žmonės po Kryžiumi būtų likę patys skurdžiausi žmonės pasaulyje. Netekę to, ką labiausiai mylėjo, jie nueitų nuo Kryžiaus kalvos kaip du vienišiausi žmonės. Kiekvienas, kuris yra netekęs artimo žmogaus, žino, kokia vienatvė tada prislegia. Jėzus neleidžia tam nutikti. Jis prašo mūsų priimti vienam kitą. Priimti vienišą moterį kaip motiną. Priimti vienišą žmogų kaip sūnų. Priimti kitą kaip brolį ar seserį.
Padėti vargstančiajam – tai pirmiausia jį susitikti. Priimti jį kaip artimą. Vienatvės skurdas yra pats didžiausias. Kartais tokio skurdo yra ir mūsų šeimose, kai pamirštame, ką reiškia susėsti kartu prie bendro stalo ir kalbėtis; ką reiškia šeimoje kartu melstis. Kartais tokio skurdo yra darbovietėse, kuriose visi turi darbo, tačiau alksta ne duonos, o meilės.
Pagalvokime, ką galėtume padaryti, kad tokio skurdo būtų mažiau. Gal namie, kai grįžtame po darbų pavargę, vis tiek galime rasti laiko nuoširdžiai kitą išklausyti, paguosti ar jam patarti. Gal gatvėje, kai pastebime sušalusį ar liūdną žmogų, galime jį užkalbinti. Gal darbe, kai matome, kad kažkas slegia bendradarbį ar jis ko nors nespėja, galime jam padėti. Gal pagaliau išdrįsime pasibelsti į kaimynų butą, kuriame girdime barnius ir triukšmą. O gal dar neužėjome pažiūrėti, kaip iš vidaus atrodo parapijos vaikų dienos centras. Perženkime slenksčius. Užeikime.
Kartais sakome, kad neturime iš ko padėti, kad mums patiems trūksta. Pažvelkime į palaimintojo Teofiliaus pavyzdį. Jis net kalėjime ir lageryje nemanė, jog turi per mažai iš ko padėti kitiems. Jis dalijosi viskuo, ką turėjo: dalijosi siuntiniais, kuriuos gaudavo, dalijosi daviniu, kurį sutaupydavo. Jis ieškojo progų kitam padėti. Todėl galime sakyti, kad ir lageryje jis buvo turtingas, nes turėjo, ką duoti kitam.
Ar šiandien mes turime mažiau, nei Teofilius turėjo kalėjime? Ar kartais neatsirastų ir pas mus šio to, kuo galime pasidalinti su kitu? Ne tik iš to, kas atlieka, bet ir iš to, kas mums patiems reikalinga.
Palaimintasis Teofilius yra tas Jėzaus mylimasis mokinys, kuris stovi po Kryžiumi. Kaip mylimasis mokinys, Teofilius priėmė Mariją kaip savo Motiną, jis kasdien kalbėjo rožinį, kurį pats pasidarė iš duonos trupinių. Bet dar labiau Teofilius brangino Eucharistinę duoną, tai yra patį Jėzų. Sunkiausiomis sąlygomis palaimintasis Teofilius išliko ramus ir tvirtas, nes žinojo, kad Dievas yra arti. Taip arti, jog pasilieka su mumis Švenčiausiame Sakramente ir atiduoda mums save kaip Duoną.
Broliai ir seserys, netrukus šventųjų Mišių aukoje mes garbinsime ir priimsime šią vargšų Duoną. Šią Duoną, kurios prašome melsdamiesi „Tėve mūsų“. Šią Duoną, kuri yra dalijama mažyčiais gabalėliais ir kuri padaro mus visus broliais ir seserimis. Ir elgeta, ir turtingas žmogus – visi yra lygūs šioje dangiškoje Puotoje. Nuo jos mus gali atskirti tik nuodėmė.
Koks baisus mūsų priešas yra nuodėmė. Baisesnis už skurdą, baisesnis už bet kokius persekiojimus. Tai žinodama Marija ragino piemenėlius Fatimoje: „Perduokite visiems, jog reikia atsivertimo.“ Marija, Taikos Karalienė, žinojo, jog taika prasideda mūsų širdyje.
Pirmiausia čia, širdyje, mes turime tarti: atsižadu piktojo ir visų jo darbų. O kad mūsų ryžtas greitai neišblėstų, paaukokime šį atsižadėjimą Marijai ir, kaip mylimasis Jėzaus mokinys, pasiimkime ją pas save. Kasdienė šventojo rožinio malda tegul bus tas būdas, kuriuo Marija įžengs į mūsų namus ir ten pasiliks.
Švenčiame šį Aušros Vartų Marijos vainikavimo jubiliejų. Pradėjome švęsti Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, jubiliejinius metus. Šiandien mes visi iš naujo rinkimės Mariją kaip savo Motiną ir Karalienę, kaip mūsų Tėvynės Globėją ir kaip mūsų kelią, kuris veda pas Jėzų, jos Sūnų ir mūsų Viešpatį. Amen.
2017 m. lapkričio 19 d., Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, atlaidai
Vilnius