Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos išgirdome apie nuolankumo svarbą gyvenime. „Nors būtum ir didis, mokėk nusižemint – tada tu pas Dievą surasi malonę. Galybę didingą vien Dievas teturi, ir garbę jam teikia tiktai nuolankieji“ (Sir 3, 18.20). To paties Viešpats mus moko ir šios dienos Evangelijoje. „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Lk 14, 11) Esame raginami nusižeminti, kad Viešpats galėtų mus naudoti savo šlovei. Nuolankumas yra pamatinė dorybė, kurią ugdyti turi kiekvienas krikščionis.
Taigi, kad būtume nuolankūs, turime nusižeminti. Lietuviškas žodis „nusižeminti“, kaip ir lotyniškas humilitas,kyla iš žodžio humus – žemė. Svarbu suprasti, kad žodis humus reiškia tamsią, derlingą žemę, kuri yra pilna trąšų, yrančių organinių medžiagų, yra vaisinga, duoda derlių. Todėl nuolankumas – tai ne savo esybės „sumaišymas su žemėm“, bet realus žvilgsnis į tai, kas mes esame Dievo akivaizdoje. Nuolankumas yra išdidumo priešingybė ir jo priešnuodis.
Šv. Benediktas savo vienuolyno taisyklėse pristato nuolankumą kaip kopėčias, vedančias į dangų. Šoniniai kopėčių ramsčiai – tai mūsų kūnas ir siela, o laipteliai – tai vis tobulesnio nuolankumo žingsniai, kurie veda į gyvenimo tobulybę, tikrąjį džiaugsmą ir ramybę Dievo Karalystėje.
Kaip žinote, tiek Luciferio nupuolimas iš didžiųjų Viešpaties arkangelų tarpo, tiek Adomo pirmoji nuodėmė buvo jų išdidumo, puikybės pasekmė. Jie manė, kad patys, savo jėgomis gali tapti kaip Dievas. Norėdamas atitaisyti Adomo išdidumo nuodėmę, Kristus atėjo klusniai ir nuolankiai vykdyti Tėvo valios.
Kristus savo gyvenimu mums duoda didį nuolankumo pavyzdį – būdamas Dievas, Jis tapo žmogumi, gimė prakartėlėje – taigi neturte, buvo kilęs iš Nazareto (prisiminkime Natanaelio klausimą: „Ar kas gero gali kilti iš Nazareto?“ (Jn 1, 46). Prieš eidamas atlikti didžiausią Atpirkimo darbą – iškęsti kryžiaus kančią ir mirtį – Kristus davė nuolankumo pamoką savo mokiniams – numazgojo jiems kojas, taip mokydamas juos nuolankiaiir su meile tarnauti vieni kitiems. Kasdieniame gyvenime mūsų tyko pagunda siekti vis aukštesnės vietos visuomenėje arba stengtis, kad kiti mus pripažintų. Dažnai ne tik be reikalo, bet ir darydami sau didelę žalą rūpinamės, ką kiti apie mus galvos, kaip mus įvertins. Todėl taip svarbu sugebėti teikti pirmenybę ne savo planams, savo siekiams, bet pirmą vietą užleisti Dievo planui mūsų gyvenime.
Dievo planą gražiai iliustruoja sena pasakėčia apie bambuko medį, augantį sode, ir šeimininko planą tam medeliui. Šeimininkas labai mylėjo greitai augantį medelį ir juo džiaugėsi. Bet štai vieną dieną šeimininkas atėjo ir pasakė, kad turi numatęs medeliui labai svarbų vaidmenį, tik reikia, kad medelis juo visiškai pasitikėtų ir atsiduotų šiam užmojui. Palaipsniuišeimininko planas pradėjo aiškėti. Pirmiausia būtina medelį nukirsti, tada atskirti visas šakeles ir lapus. Po to reikės perskelti bambuko stiebą per pusę – taigi visiškai perkeisti tą medelį. Tik tokiu būdu šeimininkas galės jį panaudoti, kad juo neštų gyvybę teikiantį vandenį visiems kitiems to sodo augalams. Bambuko mirimas sau, savo siekiams – tai vienintelis kelias, per kurį šeimininkas galės jį panaudoti, kad duotų šimteriopų vaisių.
Marija, mūsų Motina ir Mokytoja, savo pavyzdžiu rodo šį kelią į šventumą ir ragina bei užtaria mus, einančius šiuo keliu. Apreiškimo metu ji išpažįsta, kad jos gyvenimas turi atitikti Dievo valią, Dievo planą. Savuoju „Tebūnie“ ji liudija, kad ne savo idėjomis ir planais mes pasiekiame dangaus garbę ir begalinį džiaugsmą, o tapdami Dievo įrankiais.
Praėjusiais metais švęsdami Trakų Dievo Motinos jubiliejų ir Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, mes, Lietuvos vyskupai, kartu su visais tikinčiaisiais paaukojome šių dienų Lietuvą Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Šio paaukojimo lapas kaip tik kabo čia prie altoriaus ant šios bazilikos sienos. Bet ką tai reiškia? Tai išpažinimas, kad šiame gyvenime siekiame realizuoti ne savo asmeninius planus, bet norime vykdyti Dievo planą mums, mūsų visuomenei ir mūsų Tėvynei. Tai išpažinimas, kad Marija savo užtarimu stiprina mus kasdien sekti jos pavyzdžiu, jos ištartu „Tebūnie“, kurį ir mes kartojame kiekvieną kartą, kai kalbame Viešpaties maldą, sakydami – „Teesie Tavo valia“.
Ir šiandien atnaujinkime savo troškimą eiti šiuo nuolankumo keliu, vykdyti Dievo valią ir vis labiau tapti Dievo įrankiais išganymo plane. „Marija, Tu iš kunigaikščių miesto Trakų nuo seno meilingai globoji Lietuvos žmones. Padėk mums gyventi taip, kaip trokšta Nekaltoji Tavo Širdis, ir savo darbais teikti garbę Dievui, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius.“
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika
2019 m. rugsėjo 1 d.