Brangūs broliai ir seserys,
Šią naktį minime savo išganymo ištakas. Šią naktį kiekvienas iš mūsų prisimename, ką reiškia būti krikščioniu ir naujai tą išgyvename. Turime iš naujo savęs paklausti: kas aš esu? Ką man reiškia Velykos?
Ar tai tik graži pavasario šventė su margučiais ir daugybe kitų tradicijų? Ar tai – mano gyvenimo prasmės giliausias išgyvenimas?
Dauguma iš mūsų buvome pakrikštyti dar kūdikystėje. Augome įvairiai tikėjimą praktikuojančiose šeimose – mažiau ar daugiau patyrėme gyvą tikėjimo liudijimą savo šeimoje. Buvome parengti Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui, ir, deja, ne vienas iš mūsų čia ir nustojome gilintis į tikėjimą ir nesiekėme geriau jį pažinti. Atliekame savo religines pareigas – vieni daugiau, kiti mažiau. Tam tikrą Dievo sampratą esame susikūrę ir iš savo gyvenimo patirties. Tačiau gana dažnai žmonės susikuria Dievo įvaizdžius, kurie neatitinka to, ką Dievas mums yra apreiškęs apie save. Kai jų sukurtas įvaizdis nepasitvirtina, jie savo religingumą atmeta arba pasideda į lentynėlę, kur jis apdulka. Paskui vėl pasiima iš tos lentynos per šventes ar ištikus gyvenimo krizėms. Dažnai net tie, kurie kiekvieną sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose, nedrįsta įsileisti Dievo visiškai į kitas savo gyvenimo sritis. Turime klausti, ar būti krikščioniu – tai reiškia bent kartą per metus atlikti Išpažintį ir priimti Komuniją? Ar užtenka kalbėti maldas ir kas sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose? To tikrai neužtenka. Krikščionybė yra viso mūsų gyvenimo atliepas į begalinę Dievo meilę mums.
Krikštas atveria mums vartus į šį naują gyvenimą, tačiau vien apeigų nepakanka, turime gyventi šį naują gyvenimą, turime kasmet jame augti, bręsti. Krikščionio gyvenimas pirmiausia yra vidinis, tai tikėjimo į Dievą ir meilės gyvenimas. Tad prieš atnaujindami krikšto pažadus, pažvelkime į tikėjimą, kurį išpažįstame, ir į jo reikalavimus kasdieniam gyvenimui.
Per šią liturgiją išklausėme skaitinius iš mūsų tikėjimo istorijos, – kaip Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, jo nepražudo, kai žmogus dėl savo nuodėmių nuo šios meilės nusisuka. Dievas siekia susigražinti žmogų į artimą bendrystę, meilę ir palaimą. Kai Dievo tauta per savo nuodėmes pakliūva į Egipto vergystę, Dievas išgirsta jos šauksmą ir išveda ją į pažadėtąją žemę. O vėliau ir pats tampa žmogumi, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės vergovės. Išlaisvina žmogų iš nusisukimo nuo Dievo ir jo įžeidimo pasekmių, kurių mes patys niekaip negalėtume įveikti. Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas atveria mums kelią į artimą draugystę su Dievu. Jis padaro mus savo vaikais, kviečia pasitikėti Juo kaip mus besąlygiškai mylinčiu Tėvu, kviečia grįžti į Jo meilės glėbį. Jis nepalieka mūsų vienų, bet pasilieka tarp mūsų savo Žodyje, sakramentuose, ypač Švč. Sakramente.
Ypatingu būdu Dievas lieka tarp mūsų per Bažnyčią – ne per kokią nors žmonių sukurtą instituciją (kaip kai kurie ją įsivaizduoja), bet per savo sukurtą ir suburtą Tautą, per savo vaikų šeimą, Šventosios Dvasios įgalintą tęsti Dievo darbus. Jis kviečia mus meile atsiliepti į Jo meilę, kviečia mylėti Jį ir iš meilės tarnauti vieni kitiems šeimoje, parapijose ir visuomenėje.
Prisikėlimo istorija, daugelio Viešpaties mokinių susitikimai su prisikėlusiu Kristumi byloja, kad šiandien Dievas pirmiausia kviečia mus į tikrą susitikimą su Juo. Jis trokšta, kad naujai suvokdami tikrąją šios nakties prasmę, patirtume tikrąjį savo gyvenimo – savo išganymo – džiaugsmą. Tai džiaugsmas, kuriuo negalime nesidalinti.
Šią naktį paklauskime savęs, ar mano gyvenime yra šis džiaugsmas. Toks džiaugsmas, kurio nebegaliu sulaikyti savyje. Jei ne, ar noriu, kad jis būtų? Ką reikėtų daryti?
Tėra vienintelis kelias – naujai susipažinti su prisikėlusiu Kristumi, grįžti į tikėjimo ištakas, suprasti, kas iš tiesų yra Dievas, – nepasilikti prie mokyklinio vadovėlio Dievo įvaizdžio, bet žvelgti suaugusio žmogaus širdimi, akimis ir protu. Susipažinti su Dievu, kalbančiu mums per Šventąjį Raštą, per Bažnyčios mokymą, šventųjų gyvenimą.
Turime kalbėti su Dievu. Jam pasakyti, kad norime Jį geriau pažinti ir labiau pamilti. Melstis iš visos širdies ir prašyti Jo šios malonės. Dalintis su Juo savo gyvenimu, sunkumais, skausmais ir džiaugsmais – visu savo gyvenimu. Dievas savo įsikūnijimu, gyvenimu tarp mūsų, kančia, mirtimi ir prisikėlimu kviečia mus ir atveria mums kelią bendrauti su Dievu kaip su artimiausiu bičiuliu, kaip su savo Gelbėtoju, kaip su mūsų gyvenimo Viešpačiu. Jis rodo mums savo meilę. Prisikėlęs Kristus ir šiandien nori daryti stebuklus Jūsų gyvenime – leiskite Jam. Pasitikėkite Juo.
Tie, kurie turite Viešpaties artumo patirtį, kurie esate patyrę Dievo veikimą ir stebuklus, kurie turite už ką padėkoti Dievui – dalinkitės šią gerąja žinia su kitais, padėkite kitiems iš tikrųjų atrasti Dievo artumą. Geriausias būdas Dievui atsidėkoti – tai veiksmu ir žodžiu padėti artimui. Ištiesti pagalbos ranką vargstančiam kasdieniuose sunkumuose, skęstančiam nuodėmių liūne ar plaukiojančiam Dievo nepažinimo tamsybėse. Psalmininkas klausia: „Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė? – ir tęsia, – išganymo taurę pakelsiu“ (Ps 115). Didžiojo ketvirtadienio liturgija pabrėžė glaudų ryšį tarp Eucharistijos ir artimo meilės darbų. Kristus mus kviečia mylėti vieniems kitus, kaip Jis mus mylėjo (Jn 15, 12). Kaip Jis mirė ir prisikėlė, taip ir mus kviečia mirti savo nuodėmėms, savanaudiškumui, kad būtume prikelti amžinajai meilės bendrystei su Juo ir vieni su kitais.
Šią naktį atnaujinkime savo krikšto pažadus, sąmoningai prisiimdami visas krikščionio – Dievo vaiko – teises ir pareigas. Būti mylimam… ir mylėti. Visų pirma būti mylimam, nes Dievas pirmas mus pamilo, kai dar buvome nusidėjėliai. Ir tada mylėti – tikrai ir nuoširdžiai mylėti Dievą, ne formaliai vykdant taisykles, bet puoselėjant vaiko meilės savo Tėvui santykį. Ugdydami tikrąją meilę Dievui, savaime augsime meilėje vieni kitiems.
Atnaujindami krikšto malonę savo širdyse, mes susitiksime su Prisikėlusiuoju ir, jei leisime Jam, jei nuo Jo nenusisuksime ir nepasitrauksime, jei pasiliksime arti Jo, Jis pripildys mūsų širdis to, ko jos labiausiai trokšta. Tai mums leis pajusti tą gilų džiaugsmą ir ramybę, kuri išlieka visuose sunkumuose ir išbandymuose. Tokią ramybę, kokios šis pasaulis negali mums duoti.
Kristus prisikėlė. Jis tikrai prisikėlė. Įsileiskime Jį naujai į savo širdis ir į savo gyvenimą. Tada atrasime tikrąjį Velykų džiaugsmą, krikščionio gyvenimo džiaugsmą. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2017 m. balandžio 15 d., Velyknaktis, Vilniaus arkikatedra