Kviečiame skaityti Bernardinai.lt publikuotą interviu su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, skirtą artėjančioms Lietuvos jaunimo dienoms „Tiesa padarys Jus laisvus“ (Jn 8, 31–42), kurios vyks 2017 m. birželio 23–25 d. Vilniuje.
Dabar esate vyskupas, bet kažkada juk buvote mažas. Ar sakydavote visiems, kad užaugęs būsite vyskupas? Papasakokite ką nors įdomaus apie savo jaunystę.
Būti kunigu svajojau tik retkarčiais. Domėjausi įvairiomis kitomis profesijomis: matematika, kompiuterine technika, politika. Tik vėliau supratau, kad visi patys įdomiausi dalykai mano gyvenime buvo ne mano suplanuoti. Taip pat ir kunigystės kelias. Nusprendęs, kad noriu stoti į kunigų seminariją, ilgai svarsčiau, ar būti vienuoliu benediktinu Kalifornijos dykumoje, ar tarnauti Lietuvos išeivijai. Po ilgų svarstymų nusprendžiau tarnauti Lietuvos išeiviams, bet taip ir nepasiekiau to tikslo, nes dar studijų metu buvau pakviestas į Lietuvą ir nuo to laiko dirbu čia. Tad gali planuoti ir svarstyti, kiek panorėjęs, bet kai esi atviras Dievo vedimui, Jis sugalvoja daug įdomesnių dalykų, visiškai netikėtų ir nesvajotų. Ilgai blaškęsis priėjau prie išvados, kad svajoti ir ieškoti yra gerai, tačiau reikia leisti Dievui nurodyti galutinį kelią.
Užsiminėte, kad planavote toliau likti Amerikoje. JAV prabėgo nemaža jūsų gyvenimo dalis. Kaip manote, ar dabartinė karta yra laisvesnė už jūsiškę? Kodėl?
Amerikoje praleista mano gyvenimo dalis vis mažėja (juokiasi). Kalbant apie išorinę laisvę, mano bendraamžiai, tuo metu gyvenę čia, Lietuvoje, tikrai neturėjo tokios išorinės, demokratinės laisvės, galimybių keliauti, kokių aš turėjau Amerikoje. Tačiau, mano manymu, laisvės sąvoka apima ne tik galimybę įgyvendinti savo aistras ar troškimus. Gilesnė laisvės prasmė – pilnatviškai gyventi tokį gyvenimą, kokį Viešpats yra numatęs. Esu laisvas tiek, kiek vykdau Dievo planą. Lygiai taip pat gyvenu nelaisvėje tiek, kiek vergauju savo nuodėmėms, geiduliams ir aistroms. O šitaip žvelgiant laisvė yra įmanoma visur ir visada, kad ir kur būtum, kol esi ištikimas savo sąžinei ir Dievo balsui. Net ir fizinėje vergovėje, nelaisvėje. Dievas yra visur, tad jei tik gali išlaikyti ryšį su Juo, būti atviras, tada ir patiri tikrąją laisvę.
Lyginant kartas, siūlau pagalvoti apie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą – mano gimimą ir jo mirtį skiria vieni metai. Teofilius gimė carinei imperijai priklausiusioje Lietuvoje, savo akimis matė komunistų revoliuciją Rusijoje, pergyveno du pasaulinius karus, ragavo Nepriklausomos tarpukario Lietuvos gyvenimo, o vėliau patyrė Sovietų Sąjungos vykdytą persekiojimą. Jis gyveno labai skirtingose sistemose, labai skirtingomis sąlygomis. Teofilius iš viso šešiolika metų praleido kalėjimuose ir lageriuose, bet kažkodėl apie jį sakoma, kad jis – laisvo žmogaus pavyzdys. Kodėl? Šį klausimą palieku atsakyti Jums patiems, LJD dalyviams.
Kalbate apie laisvę iš tikinčio žmogaus perspektyvos. Kaip, jūsų nuomone, skiriasi tikinčiųjų ir netikinčių žmonių laisvės samprata?
Žinote, laisvės idėja nėra savarankiška. Ji priklauso nuo to, kaip suprantamas pasaulis, žmogus ir apskritai visa tikrovė. Tikintysis nuo netikinčiojo skiriasi tuo, kad tikinčiajam atskaitos taškas yra Dievas, t. y. žmogų ir visą tikrovę jis supranta kaip išeinančius iš Dievo, nuo Jo priklausančius. Taigi ir laisvė reiškia pažinti, kokia yra tikrovė, kokia yra tiesa, ir pagal tai gyventi. Netikintysis tokio atskaitos taško neturi, tačiau kažkoks atskaitos taškas vis tiek turi būti. Tada atskaitos tašku gali tapti žmogus – laisvė reiškia galimybę įgyvendinti kiekvieną žmogaus troškimą. Bet ar visi troškimai yra geri? Jei nėra Dievo, gėrio ir blogio klausimas tampa labai sudėtingas. Atsakymai į jį skiriasi – nėra vieno „netikinčiųjų“ atsakymo, kaip, tiesą sakant, nėra ir vieno „tikinčiųjų“ atsakymo. Tačiau dėl kai ko sutariama – laisvės klausimas yra susijęs su klausimu, kas yra gera, o kas bloga.
Pavyzdys yra alkoholizmas. Priklausomas žmogus įsivaizduoja, kad jis yra laisvas ir gali gerti ar liautis gėręs kada tik nori. Iš tiesų jis yra susaistytas savo įpročių ir priklausomybės, tad nėra laisvas. Tokiu pat žvilgsniu netikintis žmogus žiūri į visą pasaulį – jam atrodo, kad jis yra laisvas ir gali daryti ką panorėjęs. Tačiau kartais jis pats nesuvokia, kaip labai yra susisaistęs. Tikinčio žmogaus, krikščionio atskaitos taškas yra labai aiškus – tai Dievo mums apreikštas Žodis, nurodantis kelią į laisvę. Jei eisime tuo keliu, galime būti užtikrinti, kad patirsime tikrąją laisvę. Kiek ją gali patirti netikintis žmogus, priklauso nuo to, kiek jis sugeba intuityviai išlaikyti teisingą santykį su pasauliu, tiesa, gėriu.
Tiesa yra neatsiejama nuo laisvės. Ar tiesa, žiūrint tikinčio ir netikinčio žmogaus akimis, skiriasi?
Nėra tikros laisvės be tikros tiesos. Supratęs realybę, kurioje gyvena, žmogus supranta pats save. Krikščionys bei žydai tiki, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Tad turime atskaitos tašką, žinome, kas esame kalbant apie santykį su Dievu ir su pasauliu. Tikroji tiesa nėra dirbtinis doktrinos išradimas, ji yra mus supančios realybės atitikmuo. Prisiminkime pasaką apie bjaurųjį ančiuką, kuris nežinojo, kas jis yra, ir nerado ramybės, kol nesuprato esąs ne ančiukas, o gulbė. Atradęs, kas yra iš tiesų, jis atrado vidinę ramybę.
Į laisvę vedantis kelias yra kelias per tiesos pilnatvę. Jos pažinimas leidžia pasiekti vidinę ramybę ir sveikus santykius su kitais žmonėmis ir Dievu. Žodis „sveikas“ čia labai tinka. Galima nepripažinti tam tikrų tiesų apie žmogaus kūną (valgymo, fizinio aktyvumo ir poilsio režimų ir pan.), bet jų nepaisymas visada atveda prie nusilpimo ar ligos. Tas pat galioja ir dvasiniame gyvenime. Jei atpažįstame, kas mums yra gera, ir pagal tai gyvename, – galime būti sveiki, priešingu atveju laukia lengviau ar sunkiau išgydomos „ligos“.
Daugelis žmonių religiją dėl įvairių taisyklių, įsakymų kaip tik sieja su suvaržymais, laivės nebuvimu. Koks religijos ir laisvės santykis? Kodėl religija yra išlaisvinantis, o ne suvaržantis pasirinkimas? O gal atvirkščiai?
Laisvė yra Dievo mums duota dovana. Tikėjimas suteikia žmogui galimybę atsiliepti į giliausius širdies troškimus. Tikėjimas yra realybės – Dievo – atspindys mūsų aplinkoje. Tai galimybė atsiliepti į Dievo kvietimą, kurti santykį, dėl kurio ir esame sukurti. Visi siekiame atrasti savo gyvenimo kelią, bet Dievas leidžia mums pasirinkti – norime vykdyti Jo planą ar ne. Tai ir yra laisvės esmė. Jei išdrįstame, tai atsiliepiame į Jo kvietimą.
Ryškiausias pavyzdys yra Mergelė Marija, taip pat turėjusi galimybę atsakyti „taip“ arba „ne“. Angelas leido jai rinktis. Šventasis Bernardas viename pamoksle ypač gražiai aprašo tą akimirką, kai visa kūrinija laukia šios jaunos mergaitės atsakymo. Arkangelas kviečia ją atsiliepti, o šv. Bernardas visos kūrinijos vardu jai sako: „Dabar tu tik nesikuklink, mergele. Mums visiems svarbu, kad Tu iš kuklumo neatsisakytum Dievo kvietimo“ (juokiasi). Tada ji ištaria „taip“.
Kiekvieno iš mūsų situacija tokia pati. Dievas kiekvieną iš mūsų kviečia. Mes galime jam atsakyti „taip“ arba „ne“. Jei atsakome „taip“, mums, kaip ir Marijai, atsiveria kelias į begalinį džiaugsmą, kuris skirtas ne tik mums, bet ir kitiems žmonėms, visai kūrinijai. Jei atsakome „ne“, Dievas nenusisuka ir nebaudžia mūsų rykšte. Jis leidžia mums įgyvendinti savo pasirinkimą, tačiau mes negalime patirti visiškos laimės, kokią jis mums buvo suplanavęs, nes pasirinkome mažesnio gėrio ar net blogio kelią. Juk pats Dievas ir Jo planas yra didžiausias gėris. Net ir netikintis žmogus siekia laimės. Kartais aklai, pats nesuvokdamas, atranda Dievo planą savo gyvenime ir gali patirti gėrį. Jis atranda Dievą, nors Jo taip ir neįvardina. Tačiau jei žmogus ieško laimės ten, kur jos nėra, tada jos ir negali patirti.
Kalbant apie pasirinkimus, kiekvienas jaunas žmogus turi galimybę pasirinkti, tikėti Dievą ir gyventi Juo, ar ne. Kaip manote, ar šiuolaikiniam jaunimui sunku atrasti ir išlaikyti tikėjimą tarp daugybės pagundų?
Tai patiriame nuo senų senovės. Tai nesikeičia. Bet mūsų laikais ypač sudėtinga iš daugybės nuomonių, gausios informacijos, atsisijoti tiesą, iš tikrųjų išgirsti Dievo balsą. Kitaip tariant, sudėtinga sukoncentruoti dėmesį. Ką tėvai daro, kai vaikas verkia? Bando nukreipti jo dėmesį žaislais, blizgučiais, kad jo mintys nukryptų kitur.
Deja, gyvenime šį žaidimą žaidžia velnias. Jis įvairiais blizgučiais bando nukreipti mūsų dėmesį nuo To, kurio mums labiausiai trūksta. Vaikas verkia, kai yra alkanas, kai jam reikia pakeisti vystyklus. Mūsų gyvenimo giliausias troškimas, tai, ko mums labiausiai reikia, kad būtume patenkinti, – tai noras patirti Dievo meilę, Jo troškulys. Tad mes to trokštame, siekiame, o piktasis bando nukreipti mūsų dėmesį. Net ir aistros, „žaisliukai“, kuriais velnias nori mus atitraukti nuo Dievo, yra nukreipti į gėrį. Tačiau jų panaudojimas ne pagal paskirtį veda mus ne Dievo link, bet tolyn nuo Jo. Esame sukurti aiškiam tikslui, tačiau labai lengvai pasimetame. Jėzus sako, kad kelias, vedantis į Dangų, yra siauras. Tad mums reikia gero žemėlapio ir neklausyti kiekvieno mums į ausį šnibždančio balso.
Tačiau neturime lengvo, vieno visiems tinkančio žemėlapio. Kas galėtų padėti jaunam žmogui išlaikyti tikėjimą ir nepasiduoti blizgučiams?
Gebėjimas išgirsti Dievo balsą ir jo klausyti. Klausyti meilės balso. Nėra instrukcijų, kaip surasti savo mylimąjį ar mylimąją – reikia klausyti širdies balso. Tačiau turime išmokti jo klausyti. Kartais šis kelias yra ir sudėtingas, skaudus. Visi esame patyrę pirmąją meilę. Net šeštokei atrodo, kad, jei tas berniukas neparodys jai dėmesio, jos pasaulis sugrius. Tai pirma pamoka mokantis atskirti, kas yra tikra meilė, o kas yra pirmasis įsimylėjimas.
To turime išmokti ir tikėjimo kelyje. Šiam tikslui yra skirta malda, sakramentai. Jei esame pasiruošę augti tikėjime, galime prisidėti prie parapijos jaunimo grupių, skaityti Šventąjį Raštą. Kokią žinią mes pasirenkame skaityti savo telefone? Ištrauką iš Šventojo Rašto ar mados naujieną, naują skandalą? Kaip mokomės atpažinti tikrąją meilę? Visi siekiame pažinti Dievą, patirti Jį, ir siaurasis kelias mums yra atskleistas. Tai viena gražiausių mūsų tikėjimo tiesų: ne mes ieškome Dievo, bet Dievas ieško mūsų. Tai jis mums kalba, mums save atskleidžia. Nurodo kelią, kuriuo turime eiti. Jis nori mus atvesti į gyvą santykį su Juo. Trokšta ne to, kad laikytumės įstatymų, taisyklių. Dievas trokšta, kad Jį pažintume ir pamiltume. Tad kaip atpažinti kelią? Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Pats mums tai pasakė. Tad Jį pažinę ir pamilę atrasime ir tiesą, ir kelią, kuris veda į gyvenimą.
Dievo veikimą dažnai pastebime ir kituose žmonėse. Šią vasarą Vilniuje vyks Lietuvos jaunimo dienos, jose bus daug jaunų žmonių, kuriuose galėsime pamatyti Dievo paveikslą. Tad norime paklausti kiek kitaip. Ar galite pasakyti tris priežastis, kodėl nereikėtų važiuoti į Jaunimo dienas? Ar tokių priežasčių yra?
Kai nežinai, ką sakyti, visada gera pacituoti popiežių (juokiasi). Galiu pasakyti panašiai, kaip jis yra pasakęs: nereikėtų dalyvauti, jei bijai, kad tavo vieta ant sofos atšals, kol dalyvausi didžiausiame metų jaunimo renginyje. Nereikėtų dalyvauti, jei turi daug išankstinių nusistatymų ir bijai, kad jie gali sugriūti. Nereikėtų dalyvauti, jei bijai, kad pateksi į istorinio įvykio – arkivyskupo Teofiliaus beatifikacijos – iškilmių kadrus ir vėliau, po daugelio metų, tavo anūkai vadovėliuose pamatys, kokia kvaila tavo šukuosena buvo jaunystėje.
Jei turėtumėt galimybę kiekvienam Lietuvos jaunuoliui pasakyti vieną sakinį, koks jis būtų?
Nebijokite. Nebijokite ieškoti, mylėti, atverti širdį Kristui. Manau, kad baimė daug ką atbaido. Leiskitės į tą didįjį nuotykį, kurį Dievas jums yra paruošęs.
Parengė Matas Baltrukevičius, Akvilė Burneikaitė ir Monika Vaičiulienė
Publikuota Bernardinai.lt