„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ – girdime klausimą šios nakties Evangelijoje (Lk 24, 5). Kodėl moterys kape ieškojo Jėzaus? Iš nežinojimo, nesupratimo, netikėjimo, kad tai, ką jis buvo sakęs apaštalams, tikrai gali įvykti. Kad po trijų dienų jis prisikels.
Moterys grįžta su nuostaba ir džiaugsmu pranešti žinios mokiniams. Šie netiki, bėga įsitikinti, o vėliau ima skelbti Gerąją Naujieną visame pasaulyje. Kaip lėtai žmonės įtiki Dievo meile ir jo galybe! Daugybę metų tikintieji ir teologai siekia giliau suprasti šį didžiausią Dievo gailestingumo darbą.
Dievo gailestingumas akivaizdus visoje išrinktosios tautos išganymo istorijoje, kurią šįvakar išklausėme. Dievas sukuria pasaulį, sukuria mylimą žmogų, jį išsirenka ir… žmogus nuo Dievo nusigręžia. Dievas rodo savo meilę nuolat: jis suburia, sukviečia savo tautą, gelbsti Nojų, pašaukia Abraomą, su Mozės pagalba išveda savo tautą iš vergijos ir toliau per pranašus bando susigrąžinti savo išrinktuosius. Apaštalas Paulius primena, kad, „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 4–6) Mes gauname didžiojo Dievo Gailestingumo darbo vaisius – atleistos mūsų nuodėmės ir mums suteikta nauja – krikščionio, Dievo vaiko – tapatybė.
Katekizme sakoma: „Per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi; su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia […]. Pakrikštytieji „apsivelka Kristumi“. Šventosios Dvasios galia Krikštas yra nuplovimas, kuris nuvalo, pašventina ir nuteisina“ (KBK 1227).
Tačiau dar dažnai ir po krikšto mes ieškome gyvojo tarp mirusiųjų. Ieškodami gyvenimo prasmės, klaidžiojame tarp nuodėmių, tarp laikinų šio pasaulio pažadų, pagundų ir praeinančių malonumų, nenorėdami mirti sau, kad su Kristumi būtume prikelti naujam gyvenimui. Aptemdome tikrąjį gyvenimo džiaugsmą nenorėdami pripažinti savo veiksmų nuodėmingumo, nusisukdami nuo mus mylinčio Dievo. Jis nušviečia kelią į Dievo vaikų gyvenimo didingumą, kai gebame atsižadėti asmeninių interesų, savojo „aš“ ir pasitikėti Juo.
Ko Jėzus nori iš mūsų šiandien? Ko jis nori žmonėms ir žmonijai? Jėzus, nurodydamas šventajai Faustinai prieš Velykas pradėti devyndienį, sako: „Trokštu pasitikėjimo iš savo kūrinių, skatink sielas visiškai pasitikėti neišmatuojamu mano gailestingumu. Tenebijo prie manęs prisiartinti silpna, nuodėminga siela, ir nors turėtų nuodėmių daugiau negu žemėje yra smėlio, viskas paskęs mano gailestingumo gelmėje“ (D 1059). Kristus mus kviečia juo taip pasitikėti, kaip kūdikiai pasitiki, kad tėvai kasdien pasirūpins jų valgiu.
Viešpats per pranašus sakė: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų“ (Oz 6, 6). Panašiai Vilniuje gyvenusiai šventajai Faustinai apsireiškęs Jėzus yra sakęs: „Iš tavęs noriu gailestingumo darbų, kurie turi plaukti iš meilės man“ (D. 742). Viešpats laukia, kad jį pažinę ir patyrę jo begalinę meilę, atsilieptume vis didesniu pasitikėjimu, išreikštu gailestingumo darbais.
Mūsų gailestingumo darbai – artimo meilės darbai – yra išorinis atliepas didžiajam Dievo meilės darbui, kurį esame patyrę. Apaštalas Jokūbas primena: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. … Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 14-18,26).
Dievas rodo mums savąjį gailestingumą Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, per krikšto malonę, kai tampame Dievo vaikai, ir kai jis atleidžia mums nuodėmes. Dievas nuolat laiko mums ištiestą pagalbos ranką, kviesdamas juo pasitikėti ir su juo gyventi. Šią naktį, atnaujindami krikšto pažadus, dar kartą atsiliepkime į šį Dievo kvietimą – atsigręžkime naujai į jį, atsižadėkime piktojo ir nuodėmės, pasiryžkime atsiliepti Meilei su meile. Prisikelkime ir mes naujam gyvenimui – iš meilės Dievui gyventi gailestingumo darbais. Šiais Gailestingumo jubiliejaus metais lai tai būna kiekvieno iš mūsų atsakas į mums suteiktą gyvybę bei amžinąjį gyvenimą Kristuje.
Per šias Velykas imkime naujai tarti žodžius „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ ir leiskime, kad šis meilės ir pasitikėjimo ryšys su Dievu persmelktų visus mūsų darbus, visą mūsų gyvenimo kelią.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas Vilniaus arkikatedroje Velyknakčio šv. Mišiose 2016-03-26