Gerai žinome, kad ši Vilniaus Katedra čia stovi nuo seno – nuo Mindaugo, Vytauto, Jogailaičių laikų ji liudija Lietuvos gyventojų tikėjimą į Kristų. Per tuos šimtmečius ji keitėsi. Keitėsi pastato forma. Ir ši Katedra labai daug matė. Matė kaip keitėsi valdžios, matė karus, nelaimes, įvairiausias okupacijas. Ji lydėjo mūsų šalies gyventojus per džiaugsmus ir per nelaimes. Bet visada ji buvo Dievo ištikimybės ir vilties ženklas mūsų miestui, mūsų vyskupijai, mūsų šaliai. Ji liudijo ir liudija šiandien, kad Dievas yra su mumis.
Šiandienos Evangelijoje girdime, kaip Jėzus kalba apie šventyklos sugriovimą: „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2, 19). Ir dar evangelistas Jonas prideda: „Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.“ Pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius mums primena, kad mes esame Dievo statyba (plg. 1 Kor 3, 9). Mes visi, pakrikštytieji, esame to kūno nariai, o Jėzus yra mūsų galva. Ne tik pastatai, bažnyčios sovietmečiu buvo atimti iš tikinčiųjų, bet ir patys tikintieji buvo persekiojami, tremiami, buvo veikiama prieš Dievo kūną – Bažnyčią.
A. a. tėvas V. Aliulis prieš trisdešimt metų komentuodamas Mišias pasveikino žmones sakydamas: „Katedra – mūsų tautos istorijos barometras. Kai šviesu krašte – šviesu ir Katedroje. Kai tamsu krašte – tamsu Katedroje.“ Katedra yra mūsų, tikinčiųjų, atspindys. O mes esame tie, kurie pripildome šią Katedrą taip, kaip Dievo Dvasia – mus. Dievas atstato sugriautą šventovę, prikelia savo tautą. Kai Kristaus kūno šventovė buvo sugriauta Didįjį penktadienį, Dievas Šventosios Dvasios veikimu ją prikėlė.
Ta pati Šventoji Dvasia yra duota Bažnyčiai Sekminių dieną ir kiekvienam krikščioniui – per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Ji dirba mumyse. Dievas siekia atstatyti savo kūną, atstatyti savo šventyklą. Veikia ne vienas, bet veikia per savo kūną – per mus, to kūno narius. Jis pasirenka taip daryti. Bažnyčia yra kviečiama atstatyti, veikti visuomenėje. Jėzus mus to mokė palyginimais. Jis sakė, kad „su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“ (Mt 13, 33). Jėzus kviečia mus būti pasaulio šviesa.
Dabar nemažai kas vargsta dėl gripo, serga. Žinome, kad krikščionys turi būti kaip imunitetas visuomenėje esančiai ligai, blogiui. Sveikas kūnas yra atsparus tam blogiui. Bažnyčios tėvai kalbėjo apie krikščionis kaip apie materialaus pasaulio sielą. Taip ir mes turime tapti šviesa, imunitetas tam blogiui pasaulyje šiandien. Ir tai yra darbas, kurio niekas kitas negalės padaryti, tik jūs, gyvendami savo tikėjimu. Kiek turime istorijoje pavyzdžių, mus supančių čia, šioje Katedroje: šv. Kazimieras, pal. Jurgis, pal. Teofilius, arkivyskupas Julijonas, kuris atšventino šią Katedrą prieš trisdešimt metų ir kurio palaikai čia irgi ilsisi. Visi jie buvo tas raugas savo dienų visuomenėje, leido, kad šviesa sugrįžtų ir nugalėtų tamsą.
Prieš trisdešimt metų ši Katedra buvo grąžinta tikintiesiems, kad mes ją galėtume naudoti pagal paskirtį. Džiaugsmas kyla, kai dalykai yra naudojami pagal teisingą jų paskirtį. Mes, krikščionys, taip pat turime leisti Dievui mus naudoti pagal Jo mums suteiktą paskirtį, numatytą misiją būti pasaulio šviesa ir žemės druska. Kiekvienas krikščionis, kiekvienas iš mūsų turi tą šviesą, kurią Dievas uždegė, gyvą tikėjimą, kurį mes turime nešti ir juo uždegti pasaulį.
Prieš trisdešimt metų pradėjome tai, ką šiandien galime pavadinti malonės metais. Arkivyskupas Julijonas, atšventindamas šią Katedrą, savo pamoksle pasakė tikintiesiems, kad atėjo metas melstis ir darbuotis. „Branginkite šią atgautą šventovę.“ Jo žodžiai, sakyti prieš trisdešimt metų, yra ne mažiau aktualūs šiandien: „Raginu dirbti, siekti dvasinės pažangos.“ Jis priminė susirinkusiems, kad mūsų tikėjimas negali likti tokio lygmens, koks buvo, kai ruošėmės Pirmajai Komunijai ir Pirmajai Išpažinčiai. Mūsų tikėjimas turi augti su mumis. Džiugu matyti, kad šioje Katedroje per tuos metus jis iš tikrųjų augo: sekmadienį didėjo Mišių skaičius, maldos grupės ir chorai augo, Caritas augo, veikia ir plečiasi.
Taip pat šiandien, kaip arkivyskupas Julijonas anuomet sakė, už tautos dabartį ir ateitį turime visi jausti atsakomybę. O tauta bus stipri ir kilni, kai mes būsime geri katalikai. Pastatas mums grąžintas ne šiaip sau. Jis grąžintas su įpareigojimu. Ne tik tam, kad čia garbintume Viešpatį, bet ir kad neštume Jį pro Katedros duris į miestą ir pasaulį.
Per tuos trisdešimt malonės metų ši Katedra matė Sąjūdžio veikimą, kuris užtikrino žmonėms, kad Dievas yra mūsų pusėje. Ji matė, kaip šv. Kazimieras grįžta į savo koplyčią. Matė taip pat ir Sausio 13-oios aukas ir išlydėjo jas amžinojo poilsio. Ši Katedra per tuos trisdešimt metų matė du popiežius, čia besimeldžiančius. Matė šioje aikštėje beatifikacijos ceremoniją, matė sugrįžtančias palaimintųjų relikvijas. Tikintieji gali džiaugtis jų užtarimu šiandien. Tikrai sustiprintas tas jausmas, kad Dievas yra su mumis.
Katedra – mūsų tikėjimo ir mūsų vietinės Bažnyčios regimas simbolis. Bet šios Katedros pamatas skiriasi iš esmės nuo visų greta esančių statinių pamatų. Apaštalas Paulius primena, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris yra jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). Ir apaštalas sako mums šiandien: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 17. 18).
Tai Dievo pažadas mums ir kartu – Dievo iššūkis. Žvelgdami į šią švenovę ir ja džiaugdamiesi kiekvienas iš mūsų turime būti tie, kurie savo malda ir savo tikėjimo liudijimu esame šios visuomenės šviesa ir druska, nešantys Dievo meilę ir šviesą į savo šeimas ir visuomenę. Lai ta dovana, kuri Dievo valia mums, tikintiesiems, buvo sugrąžinta prieš trisdešimt metų, toliau duoda gausių vaisių kiekvienam iš mūsų ir mūsų visuomenei, kad iš čia Kristus ir jo žinia pasiektų visus mūsų vyskupijos ir mūsų šalies gyventojus.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
Vilniaus Arkikatedra bazilika, 2019 m. vasario 5 d.