Lietuvoje minimos 75-osios pirmojo masinio trėmimo Lietuvoje metinės. Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje šv. Mišioms už tremtinius ir Tėvynę vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis. Homilijoje vyskupas kvietė žvelgti į tremčių istoriją kaip tikėjimo, Tėvynės meilės, nepalaužiamos vilties, ištvermės, pasiaukojimo liudijimą.
Vyskupas kvietė atkreipti dėmesį, ką šiandien mums kalba tremčių istorija. „Šie žmonės tokie tapo ne savo pasirinkimu. Tai nebuvo iš anksto jų suplanuotas kelias, kuriame būtų norėję patirti ekstremalius iššūkius ir iš anksto tam ruošęsi. Vienintelis ir svarbiausias jų pasiruošimas, aktualus taip pat ir mums šiandien, – tai meilė tam, kas yra neįkainuojama, neišduodama, dėl ko nesiderama“, – sakė vyskupas.
Vyskupas Arūnas ragino stiprinti Lietuvos žmonių bendrystę – būtent tai yra tikroji Tėvynės meilė. „Kitaip tampame svetimi savame krašte. Jei galvoji tik apie save ir savo naudą, tampi svetimas“, – homilijoje kalbėjo vyskupas. Jis priminė, kad Tėvynės meilė turi tapti konkrečia meile ne tik artimiesiems, bet ir priešams – tiems, su kuriais nesutinkame, kurie, gali būti, kelia mums tikrą pavojų. Vyskupas kvietė sekti Jėzaus pavyzdžiu – net ir priešą matyti kaip brolį, „klystantį, kuriam galima ir reikia nepritarti; gal net keliantį realų pavojų, nuo kurio reikia gintis, tačiau vis tiek brolį.“
Po šv. Mišių Arkikatedros Tremtinių koplyčioje buvo meldžiamasi už tremtinius, jų artimuosius, už Tėvynę Lietuvą. Tikintieji maldą užbaigė giesme „Marija, Marija“ ir Tautiška giesme.
LR Seime vykusiame Gedulo ir vilties dienos minėjime Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ sakė: „Šiandien gresia kitokios tremtys – vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos; šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo; piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų. Ar Lietuva, krentanti į demografinę duobę, nebus ištremta iš pasaulio ateities?“ Kauno arkivyskupas prisiminė Nepriklausomybės pradžioje gimusį siekį susigrąžinti iš Sibiro bent tremtinių palaikus. „Dar svarbiau, – ragino arkivyskupas, – susigrąžinti jų dvasią, tikėjimą, ištvermę, meilę Tėvynei ne todėl, kad ji daug duoda, o todėl, kad dėl jos ir žmonių galime daug nuveikti.“