Brangūs Broliai ir seserys Kristuje,
Gailestingumo metų padrąsinti, su gyvu tikėjimu ir pasitikėjimu aukojame šventąsias Mišias dalyvaudami Kristaus aukoje. Kristaus, kuris savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu atskleidė Tėvo gailestingumą, sutaikė žmoniją su Dievu.
Dievo gailestingumas tapo neatskiriama Bažnyčios dalis. Kiekvienas joje galime atrasti susitaikymo su Dievu malonę, kurią, Šventosios Dvasios galia, suteikia kunigai, Kristaus vardu atleisdami mūsų nuodėmes. Šiame atleidime glūdi Jėzaus pažadas: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę (Jn 14, 27). Būtent čia, Dievo artume, per Susitaikymo sakramentą patiriama tikroji širdies ramybė. Kunigas yra Dievo Gailestingumo įrankis, per kurį Dievas pasilenkia prie kiekvieno žmogaus, atvėrusio jam širdį, ir suteikia savojo gailestingumo malonę.
Šį gražų vakarą daugelis jūsų išgirdote motinišką Bažnyčios raginimą susitaikyti su Dievu. Tai didelis džiaugsmas Bažnyčiai, džiaugsmas ir dangui, nes Kristus yra pasakęs: danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti (Lk 15, 7).
Nuodėmė mus tolina nuo Dievo, nes likdami kaltėje atmetame Jo meilę, pasirenkame kelią, kuris veda į pražūtį, o ne gyvenimą. Visada prisiminkime – Dievas nenori, kad suklupęs gyvenimo kelyje žmogus būtų atskirtas nuo Jo meilės. Kaip Gerasis Ganytojas, Jis nesiliauja mūsų ieškojęs, nenurimsta, kol nesuranda savo paklydusios avelės. Ją suradęs nerūstauja, bet prakalbina mūsų sąžinę. Jis laukia mūsų gailesčio ženklo, atsivertimo, pasiryžimo atitaisyti blogus darbus ir rinktis gėrį. Jei dar kas iš jūsų nesiryžote sugrįžti prie Dievo, iš visos širdies raginu jus apaštalo Pauliaus žodžiais: Kristaus vardu maldaujame: susitaikykite su Dievu (2 Kor 5, 20). Nebijokime, nepavarkime šauktis Dievo gailestingumo, drąsiai eikime prie Gailestingumo versmės, kuri trykšta iš mus mylinčios Dievo širdies.
Susitaikymo su Dievu patirtis padeda mums gyventi taikoje su mūsų broliais ir seserimis. Atleidimas ir susitaikymas yra be galo svarbūs šeimoje, bažnytinėse bendruomenėse, darbe ir kaimynystėje – visur, kur susirenka du ar trys, tarp jų ateina Kristus, nešinas darnos ir ramybės dovana. Šią dovaną galime priimti tarpusavio susitaikymo dėka. Trumpas žodelis „atsiprašau“ yra stebuklingas. Deja, šiandien jis nepelnytai primirštas, dažniau girdimas tik auklėjant vaikus. Grąžinkime jį į mūsų, suaugusiųjų, santykius ir pamatysime, kaip smarkiai pasikeis gyvenimas, kiek daug įtampos, pykčio ir kančios virs ramybe bei džiaugsmu.
Šiandien daug kalbama apie gailestingumą, tačiau jo nesuprasime, kol mūsų protas, mūsų mintys, mūsų širdys – visas mūsų gyvenimas netaps gailestingas. Net ir mūsų tikėjimas turi būti gailestingas, nes antraip jis taps kitų teisimu ir paprasčiausia ideologija. Esame kviečiami toliau rašyti Evangeliją savo gailestingumo darbais kūnui ir sielai, – tai yra krikščionio gyvenimo būdas, – kalbėjo popiežius Pranciškus per Atvelykį.
Šių dienų pasaulyje matydami tiek daug kančios, materialinio ir dvasinio skurdo, karų, terorizmo aukų, pabėgėlių vargo, nekaltų žmonių, ypač vaikų kančios, negalime likti abejingi, savyje užsidarę. Atsiverkime gailestingumui! Krikščionys turi ryžtis dosniam, gyvam, užkrečiančiam gailestingumui, kuris liudytų begalinę Dievo meilę žmonėms. Iš to visi pažins, kad esate Kristaus mokiniai, Jo sekėjai. Gailestingumas nėra abstraktus, jis turi būti konkretus: reikia pamatyti šalia esančio kančią, reikia išdrįsti ištiesti pagalbos ranką visur, kur tik galime. Nepasitenkinkime vien tik jausmine užuojauta: su gailesčiu palinguoti galvą ir padejuoti, – išdrįskime padaryti konkretų gestą, nes kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40), – sako Kristus. Prisiliesdami prie kenčiančio ar atstumto žmogaus, ligonio, senelio, vaiko, prisiliečiame prie Kristaus. Tai yra tikrasis krikščionio gyvenimas, kurio mus moko Kristus.
Galvoju apie visus vaikus, kurie nepatyrė tėvų meilės, kurie auga vaikų namuose, o ne jaukiame šeimos prieglobstyje. Kristus beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį prašydamas atverti jiems savo šeimų duris bei širdis. Ačiū Dievui, kad atsiranda žmonių, kurie išgirsta šį Dievo raginimą ir įvaikina juos, dovanoja jiems šeimą. Drąsinu visus, kurie tik galite, nepalikime vaikų be savų namų. Žinau, kad yra daug sunkumų, tačiau argi vaiko gyvenimas nėra vertesnis už visus sunkumus?
Gailestingumo sekmadienio išvakarėse dalyvavau maldos budėjime Šv. Petro aikštėje ir girdėjau Popiežiaus raginimą: būtų gražu, jeigu Gailestingumo metų proga kiekviena vyskupija įkurtų ką nors gailestingumo darbams vykdyti: ligoninę, namus seneliams, centrą benamiams ar turintiems priklausomybių. Gyvą gailestingumo darbą, gyvą Gailestingumo metų atminimą.
Įsiklausykime į Šventojo Tėvo Pranciškaus kvietimą, pagalvokime ką mes Lietuvoje galime padaryti, kad šie Gailestingumo metai nepasibaigtų tik gražiais renginiais, bet atneštų konkrečių vaisių mūsų visuomenės, Bažnyčios gyvenime. Kalbėkime apie tai su Ganytojais, vyskupais, kunigais, darykime ką nors, kad Gailestingas Dievo veidas būtų tarp mūsų regimas, atpažįstamas ir mylimas.
Šiandien Evangelijoje girdėjome Kristaus žodžius: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs […] Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 16, 23–24).
Visi drauge prašykime Dievą, kad, pasak pranašo Ezekielio, išimtų iš mūsų kūno akmeninę širdį ir duotų jautrią, gailestingą širdį (plg. Ez 11, 19), kuri nebijotų įsipareigoti meilei ir gailestingumui, kuri norėtų keisti šios žemės veidą, idant jis būtų žmoniškesnis, idant visiems joje būtų gražiau ir ramiau gyventi. Prašykime, kad Dievo Gailestingumas įsikūnytų konkrečiais gailestingumo darbais, kurie liudytų pasauliui, kad ir šiandien yra žmonių, gebančių priimti bei dovanoti Dievo gailestingumą ne gražiai žodžiais, bet konkrečiais darbais.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Nacionalinio gailestingumo kongreso šeštadienio vakaro šv. Mišios Katedros aikštėje, 2016-05-07