Brangūs Broliai ir Seserys,
Susirinkome prie Viešpaties altoriaus švęsti Eucharistiją. Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę (Jn 6, 51).
Turbūt retas susimąsto apie šią didžiąją paslaptį: Jėzus Eucharistijoje užtikrina mums amžinąjį gyvenimą. Jėzus ateina pas mus per kunigo rankas. Kunigo, kuris atidavė save Jėzui, kad Jis šiandien būtų gyvas tarp mūsų.
Šiandien palydime į amžinybę kunigą Vaclovą Aliulį, kurio šventais aliejais pateptos rankos 71-vienerius metus lietė ir dalijo šį nuostabų Eucharistijos slėpinį. Jis maitinosi pats ir maitino tikinčiuosius gyvąja Duona, kad visi gyventų per amžius. Tėvas Vaclovas mylėjo ir brangino Eucharistiją. Savo prisiminimuose jis rašo: mane traukia bendravimas su Jėzumi Eucharistijoje kaip su Mokytoju, Evangelijos skelbėju ano ir šio meto žmonėms, ir man – malonė. Jis buvo glaudžiai susivienijęs su Viešpačiu, kuriam ištikimai ir uoliai tarnavo, o dabar džiaugiasi Jo artumu. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 54), – sako Kristus.
Ar gali būti didesnis džiaugsmas kunigui, uoliai ir ištikimai tarnavusiam Dievui, veidas veidan susitikti su Juo amžinybėje, kur apsuptas dangaus angelų ir šventųjų garbins Jį per amžius? Juk tai didžiausias kunigo atlygis: po mirties susitikti su Jėzumi, kuris kunigo gyvenime tęsia Jam patikėtą Tėvo misiją. Šiandien Išganytojas pasitinka ir įkurdina savo ištikimą tarną dangiškojo Tėvo namuose, idant pailsėtų nuo savo vargų bei žemiškos kelionės sunkumų ir būtų apdovanotas amžinuoju džiaugsmu.
Kitas didelis kunigo džiaugsmas, – susitikimas su tais, kuriuos savo kunigiško gyvenimo metu lydėjo ir vedė pas Viešpatį. Didžiausias per amžių sukauptas atsidavusio kunigo turtas – tai sielos tikinčiųjų, kurias mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus išvadavo iš nuodėmės naštos per kunigą suteikdamas atleidimą, paguosdamas, pastiprindamas pasilpusius bei nusiminusius, padrąsindamas ir paragindamas tuos, kuriuos kvietė savajai tarnybai.
1944 metais, Lietuvai sunkiais ir dramatiškais laikais, kunigas Vaclovas Aliulis atidavė savo gyvenimą Jėzui, kad kaip Gerasis Ganytojas drauge su juo eitų per įvairias Vilniaus arkivyskupijos parapijas, į kurias buvo siunčiamas. Jis šventė Eucharistiją, stiprino žmones sakramentais, kvietė juos eiti išganymo keliu, ugdė, drąsino, o reikalui esant, mokėjo švelniai pabarti bei paraginti.
Trokšdamas dar labiau atsiduoti Viešpačiui, kunigas Vaclovas įstoja į Marijonų vienuoliją, iš visos širdies patikėdamas save Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globai ir vedimui. Jis buvo aktyvus palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios bei minties skleidėjas ir puoselėtojas. Jo kelias nuo Lietuvos nusitęsė į Romą, kur klusnumo pašauktas, tarnavo savo broliams marijonams būdamas generaliniu vikaru ir vienuolyno vyresniuoju. Jam buvo pavesta įvairiuose kraštuose vizituoti Marijonų vienuolynus.
Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi (Apr 14, 13).
Tėvas Aliulis pas Viešpatį nukeliavo palikdamas gausius savo darbų vaisius. Jie praturtino Lietuvą, ypatingai – Bažnyčią Lietuvoje ir parodė, kiek daug gali nuveikti kunigas, kurio gyvenimas glaudžiai suvienytas su Dievu, kuris Viešpaties jam dovanotų talentų nepaslėpė, bet uoliai naudojo Dievo garbei ir žmonių gerovei.
Apdovanotas išskirtiniais intelektiniais gabumais, plačia erudicija, kalbų mokėjimu ir nepaprastu darbštumu, jis visą gyvenimą, iki pat mirties dirbo, triūsė, dalinosi savo išmintimi, patirtimi ir gerumu.
Dar sovietiniais laikais, kai kunigai buvo ypatingai suvaržyti, Tėvas Vaclovas pogrindyje dėstė vienuolėms teologiją ir katechetiką. To dėka seserys rimčiau rengė Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui, o atgavus laisvę, pirmosios nuėjo į mokyklas vesti tikybos pamokų. Dėstė Tėvas Vaclovas ir Kauno kunigų seminarijoje, kol nebuvo valdžios iš ten pašalintas. Tačiau tuomet, suprasdamas, kad Lietuvai labai reikia dorų, išsilavinusių kunigų, ėmė juos rengti pogrindyje.
Neįkainuojama Tėvo Vaclovo pastangų dovana yra jo meilė Šventajam Raštui. Jis redagavo kun. Česlovo Kavaliausko verstą lietuvišką Naująjį Testamentą. Dievo Žodžio pažinimas, atsidavimas jo sklaidai pasireiškė ir Lietuvos Biblijos draugijos steigimu bei vadovavimu jai.
Beveik neįtikėtina, kaip su kelių bendradarbių pagalba jis sugebėjo sovietmečiu paruošti ir išleisti lietuvišką Mišiolą bei skaitinius, liturginį maldyną ir Katalikų žinyną. Tai didžiulis Tėvo Vaclovo indėlis, kad Lietuvą pasiektų Vatikano II Susirinkimo liturginio atsinaujinimo dvasia. Ir šiandien, ir dar daug metų ateityje per kiekvienas lietuvių kalba laikomas Šv. Mišias skambės jo sklandžiai suredaguotos, gerai suvokiant teologinę prasmę rūpestingai sužiūrėtos maldų eilutės.
Lietuvai atgaunat Nepriklausomybę, Tėvas Vaclovas tapo katalikiškos spaudos siela. Jis subūrė gražų kolektyvą, kuris pradėjo leisti Katalikų pasaulį. Jis drįso eiti ir kalbėti apie Bažnyčią, diskutuoti tikėjimo reikalus, kur tik būdavo kviečiamas. Jo balsas buvo girdėti radijo ir televizijos laidose. Santūrus, gilus ir tvirtas žodis skatino visuomenės pasitikėjimą ir įsiklausymą.
Suvokdamas, kaip svarbu tautos Nepriklausomybę statyti ant tvirtų moralinių ir dvasinių pamatų, Tėvas Aliulis įsitraukė į Atgimimo sąjūdį, kuriame buvo dvasiniu autoritetu. Religijos laisvę įteisinusios Konstitucijos pataisos, Sąjūdžio programa, pirmieji tikintiesiems svarbūs nauji įstatymai sulaukė įžvalgių jo pataisų ir siūlymų.
Ištikimas savo vienuolijos atnaujintojo palaimintojo Jurgio Matulaičio sielovadinėms gairėms, jis rūpinosi sutelkti gerai pasiruošusių, kompetentingų pasauliečių bendradarbių, globojo ir drąsino jaunus intelektualus, skatino juos studijuoti Lietuvoje ir užsienyje. Šiandien galime džiaugtis gražiu jų būriu, kurie tęsia Tėvo Vaclovo misiją svariu ir giliu teologijos, Šventojo Rašto, menų bei kitų mokslo šakų pažinimu ir jų pristatymu visuomenei. Globojo ateitininkus būdamas jų dvasios vadu.
Paskutinį kartą Tėvą Aliulį aplankiau sausio mėnesį jau Marijampolės slaugos ligoninėje, kur jis buvo apsuptas gerų ir mylinčių žmonių rūpesčiu. Kalbėjome apie Bažnyčią, jos reikalus. Tėvo meilė ir rūpestis Bažnyčia pasireiškė ne vien žodžiais, bet ir darbais. Jis vis dar dirbo prie savo kompiuterio ruošdamas spaudai naują knygą – šv. Luko evangelijos komentarus. Meilė Dievo Žodžiui buvo jo paskutinė dovana visiems mums, kad Viešpats prisibelstų į mūsų širdis, kad padrąsintų gyvenimo sunkumuose ir džiaugsmuose vadovautis neišsenkančia Dievo Žodžio išmintimi.
Ką tik išleistos knygos viršelyje, tėvas Aliulis mums palieka tarsi savo gyvenimo testamentą sakydamas: Duok, Dieve, kad geriau pažinęs Išganytojo asmenybę ir Jo apaštalų narsumą, gyvenčiau tikėjimu į Jėzų Kristų, kuris pirmas pamilo mane ir paaukojo save už mane.
Atsisveikiname su mariu velionio kūnu. Tačiau jo meilė, rūpestis ir darbai lieka Bažnyčioje, lieka jo mylėtuose ir jį mylėjusiuose asmenyse, lieka jo knygose ir straipsniuose.
Duok Dieve, kad mūsų Bažnyčioje būtų daugiau tokių meile, uolumu ir darbštumu degančių kunigų ir pasauliečių. Drauge su Tėvu Vaclovu melskime Lietuvai šventų kunigų, vienuolių, uolių Kristaus apaštalų, Dievo ir žmonių meilei pasišventusių pasauliečių. Amen.
Kardinolas
Audrys Juozas Bačkis
Kun. Vaclovo Aliulio MIC laidotuvių šv. Mišios, Vilniaus Arkikatedra bazilika, 2015-05-28