Spalio 4 d. Lietuvos bažnyčiose bus renkamos aukos, skirtos remti visuotinę šv. Petro įpėdinio misiją ir popiežiaus gailestingumo darbus vargstantiesiems.
Ši rinkliava vadinama „Šv. Petro skatiku“. Įprastai „Šv. Petro skatiko“ rinkliava visame pasaulyje vyksta per šv. Petro ir Pauliaus iškilmę birželio 29 d. arba artimiausią šiai iškilmei sekmadienį, tačiau šiais metais popiežiaus Pranciškaus nutarimu buvo perkelta dėl pandemijos.
Šventojo Sosto parengtoje informacijoje teigiama, kad „Šv. Petro skatikas“ yra auka, kuri, nors gali būti ir maža, bet labai svarbi. Jos vertė ne tik praktinė, bet ir simbolinė – tai bendrystės su popiežiumi ženklas. Dėl to galima sakyti, kad „Šv. Petro skatikas“ taip pat parodo, jog priklausome Bažnyčiai ir mylime jos regimąjį vadovą.
Popiežius Benediktas XVI yra pabrėžęs ypatingą „Šv. Petro skatiko“ bažnytinę reikšmę: „Rinkliava „Šv. Petro skatikas“ geriausiai parodo, kad visi tikintieji dalyvauja Romos Vyskupo karitatyvinėse iniciatyvose visuotinės Bažnyčios labui. Tai […] bendrystės su popiežiumi ženklas ir rūpinimasis savo brolių ir sesių poreikiais“ (2006 m. vasario 25 d. kreipimasis į Šv. Petro draugiją „Circolo San Pietro“).
Popiežius Pranciškus aiškina, ką reiškia priklausyti Bažnyčiai: „Jėzus moko mus tarnauti – tai krikščionio kelias. Krikščionis gyvena, kad tarnautų, o ne kad jam būtų tarnaujama“ (2018 m. balandžio 26 d. homilija, sakyta per šv. Mišias Šv. Mortos koplyčioje).
Kaip naudojamos įplaukos?
Šiuo metu didesnioji dalis „Šv. Petro skatiko“ rinkliavos yra naudojama išlaikyti centrines Bažnyčios struktūras, kurių padedamas popiežius valdo visuotinę Bažnyčią. Tačiau Šventojo Sosto viduje svarstoma ir siekiama rasti būdus, kuriais kuo didesnę „Šv. Petro skatiko“ dalį būtų galima naudoti karitatyviniais tikslais.
Šiems dviems tikslams – remti Šventojo Sosto veiklą ir prisidėti prie humanitarinės pagalbos bei vystymosi iniciatyvų – nėra nusižengiama, jei dalis rinkliavos yra etiškai investuojama. Gerai investavus iš tiesų įmanoma, laikui bėgant, užtikrinti Šventojo Sosto veiklos tęstinumą ir tvarumą. Tai neseniai pakartojo popiežius Pranciškus: „Administravimas nėra geras, kai iš „Šv. Petro skatiko“ gauti pinigai padedami į stalčių. Ne, tai prastas administravimas. Reikia ieškoti, kur investuoti pinigus, o prireikus – juos dovanoti. Jei per vienus metus kapitalas nepraranda vertės, o išsilaiko arba didėja, – toks administravimas yra geras.“
Istorija
Viešpats Jėzus per savo viešąjį, Dangaus Karalystei skelbti skirtą gyvenimą, priimdavo materialią pagalbą, kad pragyventų jis pats ir dvylika apaštalų (Lk 8, 1–3). Dalį šios paramos jie taip pat galėdavo skirti vargšams (Jn 12, 4–7). Bažnyčios laikais, po Sekminių, reikėjo remti tuos, kurie atsidėdavo tarnystei (1 Tim 5, 17–18). Šv. Paulius Jeruzalės bendruomenės vardu tarp atsivertusiųjų iš pagonybės rengdavo rinkliavą aiškindamas, jog šitaip jie atiduoda skolą tiems, iš kurių priėmė tikėjimo dovaną (Rom 15, 25–27).
Sąvoka „Petro skatikas“ vartota viduramžiais įvardijant valstybių ar vietos valdytojų Šventajam Sostui mokamą metinį mokestį. Europoje po Reformacijos pasikeitė Europos monarchijų ir popiežiaus santykis.
Naujaisiais laikais po 1848 m. revoliucijų popiežius Pijus IX, palikęs Romą ir radęs prieglobstį Gaetoje, pateko į sunkią ekonominę padėtį. Jungtinių Valstijų vyskupai surinko dvidešimt penkis tūkstančius dolerių jam padėti. Prancūzijos Katalikų komitetas (pranc. Comité Catholique) taip pat pasiūlė vyskupams skatinti tikinčiųjų dosnumą popiežiui.
Po dešimties metų, kai Sardinijos karalystė (Pjemontas) okupavo dalį Popiežiaus valstybės, Šventasis Sostas vėl patyrė ekonominių sunkumų. 1860 metais Vienoje susitikę vokiškai kalbantys katalikai sukūrė Šventojo Mykolo asociaciją, kurios nariai įsipareigojo bent dviem pfenigais per mėnesį prisidėti prie popiežiaus išlaikymo. Tais pačiais metais Prancūzijoje Liono arkivyskupas kardinolas Lui Bonaldas (Louis de Bonald) ėmėsi panašios iniciatyvos, kurią pavadino Denier de Saint-Pierre („Šv. Petro skatikas“), ir ji paplito visose vyskupijose.
Ši praktika buvo galutinai įtvirtinta 1871 metų enciklikoje Saepe Venerabiles, kurioje popiežius Pijus IX dėkojo viso pasaulio katalikams už gautą paramą, būtiną, kad Romos Kurija galėtų veikti ir popiežius atliktų visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnystę.
Istorijos tėkmėje, ypač pastaruoju laiku, popiežiai naudojo aukų įplaukas, kad padėtų šalims ir vyskupijoms, nukentėjusioms nuo karų ir gamtos nelaimių.
Parengta pagal Šventojo Sosto informaciją