Dievo Gailestingumo savaitės ketvirtadienis. Penktoji Velykų diena (vaizdo įrašas iš Dievo Gailestingumo šventovės)
Evangelija: Lk 24, 35–48
Didžioji dalis Jėzaus padarytų stebuklų – tai išgydymai, demonų išvarymai. Visi šie stebuklai padaryti dėl žmogaus. Jie padaryti dėl konkrečių žmonių, sutikusių Jėzų Jo žemiškojo gyvenimo metu. Tačiau šie stebuklai yra ir dėl kiekvieno žmogaus, kur ir kada jis begyventų. Juk Evangelijoje minimi išgydymai tėra tik mažutis lašelis, palyginus su žmonijos kančios vandenynu. Tačiau šis lašelis yra ženklas, kreipiantis mūsų dėmesį į Jėzų Kristų. Į tą, kuris „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Jėzuje beribis Dievo Gailestingumas pasilenkė prie kiekvieno kenčiančiojo.
Kad priimčiau Dievo Gailestingumą, visų pirma turiu suvokti, jog esu jo reikalingas. Turiu pripažinti savo nuodėmingumą, konkrečias savo nuodėmes. Apaštalai Petras ir Jonas, prie kurių subėga gausi minia, besistebinti išgydytu luošu žmogumi, klausytojų dėmesį kreipia dviem kryptimis. Pirmiausia – į Dievą. Įvykęs stebuklingas išgydymas yra Dievo darbas, o ne apaštalų galios ar šventumo pasekmė. Kita kryptis – patys susirinkę žmonės. Jiems skirtuose žodžiuose nėra jokio meilikavimo, noro įtikti ir tuo būdu išpopuliarėti. Apaštalų žodžiai sminga tiesiai į kiekvieno klausančiojo širdį, tarsi aštrus chirurgo peilis. Tačiau ne tam, kad žudytų, bet kad prasiskverbtų prie ligos šaknų ir gydytų: jūs išdavėte ir išsigynėte, „jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo“, „jūs nužudėte gyvybės kūrėją“ (Apd 3, 14-15).
Šie žodžiai skirti ir kiekvienam iš mūsų. Galbūt netgi labiausiai tada, kai atrodo, kad jie taikomi tik kitiems. Apaštalas Jonas pabrėžia: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Nuodėmė įvairiais būdais skatina slapstytis. Vienas iš tokių būdų – neigti savo kaltes, jų nepripažinti. Kitas būdas – paslėpti jas po tariamo šventumo skraiste, stengtis tik „gerai atrodyti“ Dievo ir žmonių akyse. Atrodyti, bet ne būti.
Tikras šventumas neįmanomas be Dievo. Jis neįmanomas, kai išorinės pamaldumo praktikos tik paslepia žmogaus širdies nuodėmingumą. Paslepia netgi nuo jo paties. Fariziejiška malda „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11) – nenuteisina. Tai yra tuštybė, kuri negydo, bet tik užkietina širdį. Dievas gi mus kviečia ateiti Jo akivaizdon tokiems, kokie esame. Nesislėpti po „figmedžio lapų aprišalais“, kas ir kokie jie bebūtų (plg. Pr 3, 7).
Velyknaktį giedojome: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri sulaukė tokio didžio Atpirkėjo.“ Nuodėmė niekada nėra gėris. Tačiau tikrai laimingi, palaiminti mes, nes Dievas dovanoja mums savo meilę, nors ir esame nusidėjėliai. Dievas nenuvertina nuodėmės, nes ji nėra smulkmena, grynas formalumas, lengvai sutvarkomas kaip nors biurokratiškai. Viešpats nuplauna ją krauju. Mūsų nuodėmę savo krauju. Nes mus labai myli.
„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, […] nebūtų mumyse tiesos.“ Tačiau kas yra tiesa? Ar ji yra tik tas mūsų nuodėmingumo faktas, dėl kurio turėtume visą laiką graužtis, niekinti save ir neturėti ramybės? Anaiptol. Evangelijoje skaitome paties Jėzaus žodžius apie save: „Aš esu […] tiesa“ (Jn 14, 6). Dievo Gailestingumas mus veda į tikrą susitikimą su Viešpačiu: be kaukių ir veidmainystės. Šis susitikimas įgalina su pasitikėjimu išpažinti savo nuodėmes ir Dievo Gailestingumą, išgyventi gailestį ir ryžtą taisytis. Ir mumyse apsigyvena Tiesa, kuri išlaisvina (plg. Jn 8,32). Išlaisvina nuo savigraužos, kaustančios baimės, susirūpinimo savo įvaizdžiu. Tiesa, kuri atneša džiaugsmą, ramybę, gebėjimą išeiti iš savęs ir sutikti kitą. Tiesa, kuri yra Jėzus – Dievo Gailestingumas, tamsoje spindinti šviesa (plg. Jn 1, 5).
Apaštalas Petras sako: „Jėzaus vardas – dėlei mūsų tikėjimo jo vardu – tvirtą padarė tą, kurį matote ir pažįstate“ (Apd 3, 16). Dėlei mūsų tikėjimo jo vardu… Evangelija ne vieną kartą kalba apie tikėjimo svarbą. Jėzus savo tėviškėje nepadarė tiek stebuklų, kaip kitur. Kodėl? „Dėl jų [artimųjų] netikėjimo“ (Mt 13, 58). Tuo tarpu tikėjimas atveria duris svetimšalio šimtininko tarno, sirofenikietės dukros išgydymui (plg. Mt 8, 5-13; Mk 7, 24-30). Tai tikėjimas, kuris nukreiptas ne į save, bet į Dievą. Tai tikėjimas, kuris pasireiškia ne vien paviršutiniška formule, bet įtraukia ir visą asmenį: augina jo kantrybę, viltį. Tai tikėjimas, kuris leidžia Dievui veikti per mus: per mūsų darbą, pastangas, ryžtą. Kai neturime tikėjimo, kad Dievas nori statyti savo Karalystę ir per mus, kiek Jo malonių lieka tarsi po indu pavožtas žiburys… Tada ir mūsų namai, ir mes patys pasiliekame tamsoje… (plg. Mt 5, 15).
Dievo žodis, šventoji Komunija maitina mūsų tikėjimą, kad jo įkvėpti darytume Dievo darbus savo kasdienybėje ir aplinkoje. Šis maistas mums gyvybiškai reikalingas. Galvoju apie visus, kurie dabar laikinai neturi galimybės priimti šventąją Komuniją. Dievo meilė vis tiek pasiekia jus. Viešpats perves per šią dykumą. Jis kalba į jūsų širdį. Jis yra arti.
Galvoju apie tuos, kurie dėl įvairių priežasčių negali priimti sakramentinės Komunijos. Ne kelias dienas, savaites, bet galbūt ištisus mėnesius ar metų metus. Šiandien įsiklausau į prisikėlusio Jėzaus žodžius savo mokiniams. „Palieskite mane…“, „Ar neturite čia ko nors pavalgyti?“ (Lk 24, 39. 41). Juk prie Jėzaus prisiliečiame mažutėliuose, pavargusiuose, išalkusiuose, ligoniuose. Paprastai esame labai reikalingi sakramentinės pagalbos, kad turėtume daugiau veiklios artimo meilės. Tačiau kai tos pagalbos nebegalime gauti, nepamirškime ir šitos „komunijos“ – melstis ir pagal galimybes gailestingos meilės darbais paliesti mažutėlius. Paliesti Jėzų mažutėliuose.
Viešpatie, padėk priimti Tavo Gailestingumą, kad į mūsų širdis ateitų Tavo ramybė ir džiaugsmas. Stiprink mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Tavimi, kad ir lūpomis, ir darbais melstume „teateinie Tavo Karalystė“. Padėk atpažinti ir mylėti Tave mažutėliuose.
+ Arūnas Poniškaitis
Pamokslas, sakytas Dievo Gailestingumo savaitės ketvirtadienį Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje, 2020 m. balandžio 16 d.