Brangieji,
vienas iš vardų, titulų, kuriais kreipiamės į Mariją, yra „Taikos Karalienė“. Jos užtariami meldžiame taikos pasauliui, kuriame ir šiandien neužgęsta paskelbto ar nepaskelbto karo židiniai. Meldžiame ramybės, kurią drasko niekaip nepateisinami teroro aktai. Meldžiame santarvės ir vienybės mūsų kraštui, kurį nuo seno vadiname Marijos žeme.
Aušros Vartų Dievo Motinos paveiksle matome ją, tyliai priglaudusią rankas prie krūtinės, prie širdies. Švč. Mergelė Marija kreipia kiekvieno iš mūsų žvilgsnį į savo ir į jos širdį. Esame kviečiami pažvelgti į savo širdį, nes joje prasideda tiek taika, tiek ir karas. Nuo to, kas yra mano širdyje, tiesiogiai priklauso, kokie bus mano siekiai, žodžiai, veiksmai; ką skleisiu savo aplinkoje – santarvę ar vaidus.
Kiekvienas esame reikalingas vidinio išgydymo, gailestingumo, kad galėtume priimti save ir kitą tokius, kokie esame dabar, ir kad galėtume tęsti kelionę savęs išskleidimo link. Kai Dievo paveikslo ir panašumo bruožai mumyse tampa labiau regimi, mumyse atsiranda daugiau erdvės ir kitam žmogui. Tada tyla ginklų žvangesys, nes kitame išvystame ne priešą, o brolį, sesę. Galbūt labiau sužeistą, klystantį, paklydusį, bet vis dėlto – ne priešą, o brolį ir sesę.
Švč. Mergelė Marija kreipia mūsų žvilgsnį ne tik į kiekvieno iš mūsų širdį, bet ir į savo Nekaltąją Širdį, kurioje gyvena Dievo žodis tarsi į dirvą kritęs grūdas, nešantis gyvenimo vaisių. Žvelgdami vien tik į save, per daug užsiskleidžiame savyje, savo siekiuose ar savo skausmuose. Dievo žodis dažnai mus kviečia išeiti iš savęs. Į tai atsiliepdamas, šv. Pranciškus Asyžietis melsdamasis tiesiog kreipdavo žvilgsnį į Viešpatį: „Tu, Viešpatie, esi Visagalis. Tu esi gailestingas. Tu esi meilė. Tu esi ramybė.“ O mes melsdamiesi kartais per daug kartojame savo vardą: „Aš esu nelaimingas, aš esu vargšas, aš esu sužeistas.“ Arba priešingai: „Aš esu geras, daug nusipelnęs ir t. t.“ Taip sukdamiesi vien tik apie save mes niekada nerasime tos laisvės, kurios ilgisi mūsų širdis, neatrasime tos taikos ir ramybės, į kurią Viešpats mus kviečia. Todėl kai žvelgiame į Mariją, į jos širdį, esame taip pat kviečiami išeiti iš savęs, iš užsidarymo savyje ir eiti prie Viešpaties, kuris eina mūsų link. Žvelgdami į Mariją šiame Aušros Vartų paveiksle prisimename, kaip sako Evangelija, kad Marija dėmėjosi Jėzaus gyvenimo įvykius ir žodžius, svarstė ir laikė juos savo širdyje (plg. Lk 2,19; Lk 2,51). Taigi savo širdyje Marija susitelkusi ne tiek į save, kiek į Dievo žodį, tą Žodį, kuris joje tapo Kūnu. Tuo būdu Marijos širdyje augo ir skleidėsi Dievo karalystė, kuri yra ir Taikos karalystė. Tuo būdu jos širdyje buvo Jėzus, kuriame ši Karalystė prisiartino. Jėzus yra taika, kaip skelbė dar pranašas Michėjas: „Jis pats bus taika!“ (Mch 5, 4). O apaštalas Paulius sako, kad Jėzus „yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14).
Šiandien Jėzus atskleidžia mums Dievo karalystės slėpinį palyginimu apie dešimtį mergaičių. Šis palyginimas nėra tik graži istorija su akivaizdžiu pamokymu. Jis nėra tiesiog paslapties šydu pridengta informacija, kuri tampa neįdomi, kai yra iššifruojama ir tos paslapties nelieka. Jėzaus palyginimas yra kaip grūdas, kuris išgirstas, priimtas ir apmąstytas augina mumyse Dievo karalystę.
Tam, kad ši Dievo karalystė mumyse augtų, reikia laiko, reikia kantrybės, įsiklausymo. Dievas pasitiki mūsų gebėjimu priimti Jo žodį. Ne kartą Jėzus, užuot smulkiai viską aiškinęs, tiesiog sako: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ (Lk 8, 8) Taip Jo palyginimai ir toliau lieka slėpinys, kuris nuolat užkalbina, meta iššūkį, neleidžia jų pamiršti tarsi seniai išspręsto rebuso. Jie nuolat yra mūsų širdyse, auga ir neša vaisių.
Pati Dievo karalystė savo dvejopu aspektu išlaiko tam tikrą sveiką įtampą, kuri mums neleidžia apsnūsti. Ši Dievo karalystė „jau yra“ tarp mūsų (plg. Lk 17, 21), kaip ir Dievo žodis, kurį išgirstame ir kuris paliečia širdį. Pajuntame jame kažką tokio, kas traukia mus prie Viešpaties. Bet, kita vertus, toji Dievo karalystė vis dar nėra visiškai išsiskleidusi. Taip ir Dievo žodis, išgirstas ne pirmą kartą, vis dar yra mūsų ne iki galo išsemtas, ne iki galo suprastas, ne visiškai išsiskleidęs mūsų gyvenime. Dievo karalystės realus buvimas mūsų kasdienybėje leidžia jau dabar ją patirti, maitintis jos vaisiais, o ne vien labai tolimų dalykų pažadu. Kita vertus, karalystės laukimas skatina budėti, kad, atėjus galutinio išsipildymo valandai, neliktume už uždarytų durų.
Būtent pastarąjį laukimo ir budėjimo aspektą pabrėžia šiandien girdėtas palyginimas, nes kalba būsimuoju laiku: „Su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio“ (Mt 25, 1). Kad įvykdytų savo misiją, joms reikia ne tik žibintų, kuriuos visos dešimt turi, bet taip pat reikia pasirūpinti, kad šie žibintai degtų iki jaunikio atvykimo valandos, o ši valanda yra nežinoma. Tad reikalingos papildomos alyvos atsargos, kuriomis ne visos palyginimo mergaitės pasirūpina.
Pasekmės logiškos: atėjus lauktai ir visgi netikėtai esminei valandai, dega išmintingųjų ir gęsta paikųjų žibintai. Nustebina šiame palyginime tai, kad Evangelija, kuri paprastai visada skatina dalintis net ir mažiausiu, paskutiniu trupinėliu, šį kartą kalba apie priešingą laikyseną, jos anaiptol nekritikuodama. Akivaizdu, kad palyginimas kalba apie kažką kita nei artimo meilė: kalba apie kažką kita, tačiau taip pat labai svarbaus, ko mes nė vienas negalime tiesiog duoti kitam ar tiesiog gauti iš kito.
Palyginimo jaunikis atvyksta netikėtu laiku. Tai, kas įvyksta netikėtai, kam negali staiga pasiruošti, atskleidžia žmogaus širdį. Tada ir pasirodo, ar mūsų žibintai turi pakankamai alyvos, kad nušviestų įvykių prasmę, kad atpažintume prisiartinusį Jėzų ir patys būtume atpažinti kaip Jo mokiniai.
Švč. Mergelės Marijos ant krūtinės sudėtos rankos ir švelnus, susimąstęs jos žvilgsnis kviečia ir mus rasti laiko tyloje įsiklausyti į Dievo žodį, jo šviesoje žvelgti į savo gyvenimo įvykius. Kasdienė malda, kiekvieno sekmadienio šv. Mišios nėra tik tuščias formalumas, pareigos atlikimas, savaime kaupiantis nuopelnus. Kai įsiklausome į Dievo žodį, net jei tuo metu ir nepatiriame kokio nors ypatingo nušvitimo, pasitikėkime, kad jis tarsi brangi alyva pasitarnaus mūsų tikėjimo žibintui tada, kai jo labiausiai reikės, – lemtingų pasirinkimų ir apsisprendimų valandą.
Kad įžengtume į amžinojo dangaus pokylio menę, pirmiausia turime patys atverti Viešpačiui savo širdies duris tada, kai Jis ateina. Pirmasis šios dienos skaitinys kalbėjo apie dieviškąją išmintį, kuri eina pasitikti kiekvieno, jos ieškančio. Naujojo Testamento šviesoje mes atpažįstame joje įsikūnijusį Dievo Žodį – Jėzų Kristų. Taigi, ne tik mes turime eiti pasitikti Viešpaties, kad būtume verti įeiti į Jo karalystę, bet Jis pats pirmas mūsų ieško. Jis pats dabar mums duoda savo meilę, savo gailestingumą, kaip tą brangią alyvą, kurios esame reikalingi, kad būtume atpažinti kaip Jo mokiniai, kaip Jo vaikai. Viešpats šiandien eina mūsų pasitikti, ir jį sutinkame vargšuose, visuose gyvenimo pakraščiuose, kur Jis mūsų laukia, taip dažnai neatpažintas ir neišgirstas.
Švč. Mergele Marija, Taikos Karaliene, savo motiniška globa padėk mums atpažinti ir priimti Viešpatį dabar, kasdien ir mūsų mirties valandą. Amen.
2017 m. lapkričio 12 d., Aušros Vartų koplyčia, Vilnius