Baigiame dar vienus metus. Į amžinybę iškeliauja du tūkstančiai antrieji metai, nusinešdami mūsų gyvenimo dalelę. Šiandien susirinkome, kad padėkotume už tai, kad Dievo malonės padedami, užbaigėme dar vienus metus. Kiekvienas mūsų nejučia atsigręžiame atgal ir mintimis perbėgame šių metų kelionę. Kartu su viltimi žvelgiame į prisiartinusius Naujuosius metus.
Šiomis dienomis mes iš visų savo draugų, pažįstamų ir nepažįstamų gauname aibes atvirukų, girdime telefonu ir susitikimų metu: „Laimingų naujųjų metų!“. Žmonės trokšta laimės. Laimės, kurios negalima įsigyti už pinigus; laimės, kurios nesuteikia aukšti postai; laimės, kurios netemdo baimė, kad vieną dieną ji gali imti ir paprasčiausiai pasitraukti nuo mūsų.
Mūsų gyvenimas lyg nerami jūra: čia randame truputį ramybės, ten truputį malonumo, tačiau visame tame nieko neišlieka pastovaus, kas mus patenkintų. Tylus balsas mumyse nuolat kartoja: „Mes nesame tokie, mes geresniems dalykams sutverti“. Mus lydi paslaptingas nujautimas, jog yra kažkur šaltinis, trykštąs laime, padarančią gyvenimą prasmingą. Laimė negali priklausyti nuo gyvenimo aplinkybių. Laimė, kurios siela su tokiu ilgesiu trokšta, yra tokia, kurios netrikdo sėkmė ar nesėkmė, kurios šaknys giliai įleistos į mūsų sielas ir siekia patį laimės Šaltinį – Kristų.
Kodėl Kristus yra mūsų laimės Šaltinis? Šio vakaro Evangelijoje skaitome apie „Šviesą, kuri spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (plg. Jn 1, 5). Kiekviena šviesos kibirkštėlė yra kilusi iš Jėzaus. Jis yra šviesos Šaltinis. Tamsa ir šviesa, – nuo seno kovoja pasaulyje. Gėris, tiesa, tikėjimas yra atmetami, išjuokiami, iškreipiami. Tačiau šviesos spindulėliai vis dar prasiskverbia į pasaulį, nes, kaip toliau skaitome Evangelijoje: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“. (Jn 1, 4).
Šiandien pirmiausiai turime dėkoti už šią gyvybę, kurią gauname iš Jėzaus, kuri yra mūsų gyvenimo šviesa. Už šilumą, kurią „visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16). Visi esame gavę, – tačiau ar visi priėmėme? Dievas niekada nesiveržia pro uždarytas duris. Šv. Jonas evangelijoje sako: „visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ ( Jn 1, 12).
Tapti Dievo vaiku,– tai ir yra tikroji laimė, kurią galime pasiekti tikėdami Dievu, gyvendami tiesoje ir kaip atlygį už tai priimdami Kristaus ramybę.
Būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus jaučiasi pasiklydęs ir vienišas keleivis žemėje, jei nebendrauja su savo Kūrėju. Neužtenka žinoti, kad yra Dievas, neužtenka šventėmis dalyvauti Mišiose, neužtenka švęsti religines šventes. Neužtenka tarti: ‘tepadeda man Dievas’. Žmogus turi priimti Dievą į savo gyvenimą ir patikėti Jam savo likimą. Šiam žingsniui reikia drąsos, nes gyventi su Dievu, tai reiškia gyventi tiesoje.
Žmogus yra bejėgis, jei nepažįsta tiesos. Jam reikia tiesos. Tiesos ne apie gamtos mokslus, ne apie astronomiją, bet apie save patį: kas aš esu? Koks aš esu? Kur einu? Kodėl aš gyvenu? Į šiuos svarbiausius mūsų egzistencijos klausimus mes negalime atsakyti be Dievo. Jeigu išstumsime iš savo gyvenimo Kristų, jis virs absoliučia tamsa, kurioje greit pasiklysime. Tik leisdami Kristaus šviesai nušviesti mūsų sąžines, atrasime tiesą, kuri mus padarys laisvus, kaip sako šv. Paulius.
Žmogui reikia ir ramybės. Ne tik to neapibrėžtos, nesutrikdyto proto ramybės, bet tokios, kuri išvaduotų nuo visų nerimą keliančių konfliktų ir žlugusių vilčių. Reikia sielos ramybės, kurią gali dovanoti tik vienas Dievas. „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“, – sako Kristus. (Jn 14, 27). Tik ši ramybė išlieka per visus gyvenimo sunkumus.
Kad ir ką kalbėtume apie pasimetusi ir nusmukusį pasaulį, o vis tik su Jėzaus atėjimu, jis labai pasikeitė ir istorija pasisuko į gėrį, į šviesą. Kristus pats tapo pastovios laimės, tiesos, gėrio ir ramybės uola, į kurią bet kada galime atsiremti. Krikščionybės srovė tekėjo be paliovos, kartais patvindama, dažniau išsekdama. Žmogaus puikybės, prasimanymų ir užsispyrimo intakai pateko į šią srovę, ją užteršdami ir drumsdami. Tačiau nežiūrint visko, mes drąsiai galime tvirtinti svarbią tiesą: krikščionys, ištikimi Kristui, yra laimingi žmonės.
Liaudies patarlė sako, kad pasidalinta laimė tampa perpus didesnė. Krikščionys, kurie Jėzaus pavyzdžiu pasidalina savo gerumu, meile, gailestingumu, ne tik padidina savąją laimę, bet įneša vis daugiau šviesos ir į pasaulį. Nenorėkime nuversti kalnus, pradėkime nuo mažų dalykų, – juk maža kibirkštėlė uždega laužą.
Prisimename Motiną Teresę, kurios beatifikacijos byla atrodo sėkmingai eina prie pabaigos. Ji mėgo sakyti: „Mylėti, tai nereiškia daryti didelius dalykus, bet mažus tačiau su didele meile“. Ji pasakoja vieną atsitikimą:
Kartą ji sutiko žmogų, kuris vienišas slampinėjo gatve. Ji užkalbino šį žmogų ir palydėjo jį iki namų. Tuomet ji paklausė, ar jis sutiktų, jeigu ji išvalytų jam kambarį. Žmogus atsakė: „Man ir taip gerai“. Tačiau Motina Teresė nenusileido: „Bus dar geriau, jeigu leisi man tai padaryti“.
Kai Motina baigė tvarkyti labai apleistą ir purviną jo kambarį, ji pamatė nuostabią lempą, kuri buvo labai apdulkėjusi. Teresė paklausė: „Ar tu niekada neuždegi šios lempos?“ Žmogus atsiliepė: „O kam? Jau keturi metai, kaip niekas pas mane neužeina. Man nereikia lempos“.
Tuomet Motina Teresė paklausė: „Ar tu uždegtum lempą, jeigu mano seserys ateitų pas tave? Jis atsakė „Taip, jei aš girdėčiau žmogaus balsą, aš uždegčiau ją“.
Taigi seserys pradėjo jį lankyti. Po dviejų metų, šis žmogus paprašė seserų: „Pasakyk mano draugei Motinai Teresei, kad šviesa, kurią ji įžiebė mano gyvenime, tebedega. Man dar vis šviesu“.
Motinos Teresės širdis, kurią uždegė Kristaus meilė, savo mažomis kibirkštėlėmis pasklido po visą pasaulį.
Melskime Dievą, kad ir mes priėmę Kalėdų malonę į savo širdis, mokėtume ja dalytis su kitais, kad būtume tokie dosnūs, kaip Jėzus buvo dosnus mums. Tada visi žemės pakraščiai išvys Dievo garbę ir Jo šviesa užtvindys žemę.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas