Brangūs Broliai ir Seserys,
vaikai svajoja apie Kalėdas ištisus metus ar bent išsyk po vasaros atostogų ima klausinėti, kiek laiko iki jų dar liko. Nė neprasidėjus Adventui jau matyti išorinių šventinės ruošos ženklų. Kaip kas supranta, kaip kas įstengia, laukia tos svarbios dienos. Ir ji pagaliau ateina, įžengia į kiekvienus namus. Nes Kalėdų žvaigždė sužiba tiek virš prabangių rūmų, tiek virš paprastų kaimo stogų. Deja, ne visus per šventinę vakarienę apsupa brangių artimų žmonių veidai ir pasitinka jaukiai papuoštas stalas. Tačiau skirtumas, apie kurį mąstau per šias Kalėdas – ne vienišųjų ir šeimos žmonių, ne varguolių ir turtingesniųjų skirtumas.
Kur kas didesnis atstumas skiria tuos, kuriems taip lauktoji šventė trunka vieną ar porą dienų, ir tuos, kuriems Kalėdos ateina ilgam ilgam – kiekvienai būsimų metų valandai. Vieniems šventė tol, kol žiba eglučių girliandos, blizga dovanėlių popierius, sproginėja fejerverkai. Kitiems Kalėdų žvaigždė nušviečia viso gyvenimo kelią, spinduliuoja viltimi net tuomet, kai padangėje išblykšta kitos žvaigždės bei žvaigždelės. Labai trokštu ir linkiu, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių iš vienadienės šventės užsimiršimo pravertų sielos langą į nesibaigiančias, nepraeinančias Kalėdas. Juk Tas, kurio gimimo laukiame, mums byloja: aš esu su jumis per visas dienas (Mt 28, 20).
Jėzus ateina mus nuolat stiprinti ir lydėti visus metus, visą gyvenimą iki pat Amžinybės vartų. Tik įsileiskime Dievo Sūnų į savo gyvenimą Jo užgimimo valandą, ir Kalėdos nesibaigs apmaudžiu atodūsiu nubyrėjus eglučių spygliams. „Neišmeskite prakartėlės“ – netikėtai paragino per šį Adventą Šventasis Tėvas. Jis kreipėsi pirmiausia į tuos, kurie Italijoje, Prancūzijoje nori pašalinti krikščioniškus simbolius iš mokyklų ir miestų aikščių. Tačiau man „neišmeskite prakartėlės“ skamba kaip „neišmeskite vaikystės“… „neišmeskite tikėjimo“… „neišmeskite džiaugsmo“… „neišmeskite prasmės“… Tegu šie Jono Pauliaus II žodžiai įsminga į širdis ir čia, mūsų brangioje Lietuvoje. Tegu jie būna išgirsti, idant Kalėdų džiaugsmas neprarastų savo tikrojo šaltinio. Idant per Kalėdas paskelbta žinia liktų gyva padėjus į sandėliuko lentyną iki kitos žiemos žaislinius angelėlius.
Per besibaigiančius metus mes kaip tauta ir valstybė žengėme žingsnius, kurie dar taip neseniai atrodė neįtikimas stebuklas – tapome visateisiais Europos Sąjungos ir NATO nariais. Juk Dievui nėra negalimų dalykų! Dabar daugeliui iš mūsų dar lieka nueiti svarbius žingsnius savyje – žingsnius solidarumo, asmens orumo ir žmogiško brandumo link, atsakomybės už šeimos, bendruomenės, tautos gyvenimą link. Žingsnius, kurie įtvirtintų krikščioniškas vertybes kaip vaisingo ir prasmingo gyvenimo pagrindą. Tas kelias atrodys užverstas nepriteklių akmenimis ir užpintas nusivylimo brūzgais, jei mėginsime eiti vieni. Tačiau savęs perkeitimo kelionė teiks vilties ir bus vaisinga, jei kviesimės pakeleiviu gimusį Kristų, Vienatinį Dievo Sūnų. Šiandien jis su visu balto vaikelio nuoširdumu ir paprastumu pasirengęs peržengti mūsų namų ir sielos slenkstį. Patirkite ir priimkite Dievo artumą. Lai šis didis, nevienadienis džiaugsmas išties būna su jumis visais.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas