Brangieji,
Šią šventą naktį Bažnyčia budi ir meldžiasi apmąstydama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo slėpinį. Naktis, kurią perskrodžia šviesos srautas, uždegantis mūsų širdis tikėjimu: Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo dėka nuodėmės sutemos – įveiktos! Štai ta naktis, – giedama Exultet giesmėje, – kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmės tamsą. […] Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.
Prisikėlęs Kristus nurito akmenį nuo žmonijos nuodėmių kapo, pakviesdamas Bažnyčią į tikėjimo kelionę. Ji veda iš ydų į dorybes, iš nuodėmės į malonę. Ne tuščiai prabyla per amžius krikščionis lydintys žodžiai: šios nakties šventimas traukia nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems – džiaugsmą, maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą. Visų su Bažnyčia budinčių šią laukimo naktį širdys kupinos džiaugsmo ir jaudulio, nes tikėjimas mums byloja – vyksta mūsų išvadavimas. Pasak šv. Pauliaus, Kristus ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus (Kol 2, 14).
Kokia baisi yra nuodėmė, kuriai atpirkti Dievas turėjo būti žmonių rankomis prikaltas ant kryžiaus! Nuodėmė suardė Dievo ir žmogaus ryšį. Ji iškreipė dieviškąjį atvaizdą žmoguje. Nuodėmė sukėlė nesantaiką tarp žmonių. Ji supriešino mus pačius su savimi. Nuodėmė pažeidė giliausias žmogiškosios egzistencijos šaknis, nugramzdindama žmogų į nevilties ir tamsos gelmes.
Tačiau Dievas nepalieka žmogaus slegiančioje vienumoje. Jis dar kartą leidžiasi į blogio alinamą žemę ieškoti savo nupuolusio kūrinio. Dievo kelionė baisi, nes Jis eina susitikti su žmogumi skausmo, kančios, mirties keliu. Jis įveikia savo kūrinio pyktį, patyčias, netikėjimą. Tai kaina, sumokėta už nuodėmę, už kiekvieną iš mūsų. Kristaus kryžiuje spindi didžiausia meilė ir gailestingumas žmogui.
Šiąnakt Bažnyčia išdrįsta giedoti: Tikrai laiminga ta kaltė, kuri sulaukė tokio didžio Atpirkėjo! Tai vilties šūksnis, kuriuo skelbiamas tikėjimas, kad Dievo galybė net ir iš blogio gali padaryti gera. Pasak šv. Pauliaus, Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė (Rom 5, 20).
Kas mums yra šie Šventojo Rašto žodžiai? Kaip Kristaus atpirkimas gali paliesti mūsų gyvenimą? Pirmieji išgelbėjimo vartai tai – Krikšto sakramentas. Tai Kristaus atpirkimo vaisius, kuris iš nuodėmės mirties perkelia į gyvenimą malonėje. Tačiau atpirkimo malonė suteikiama tik per tikėjimą. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų turime suvokti atpirkimą, suvokti, koks jis mums būtinas, ir gyventi atpirkimu atsiverdami Dievo malonei.
Malonė ir nuodėmė yra dvi priešingos tikrovės, kurios kasdien mūsų laukia. Šiandien ne vienas krikščionis nuodėmę „įteisino“ kaip natūralią savo gyvenimo dalį: žiniasklaidos, „šiuolaikiško galvojimo“ sutrikdyti žmonės jos nebejaučia. Daugelis net nebežino, kas ta nuodėmė. Todėl visuomenę apima dvasinė mirtis. Velykų varpai jai skelbia tik dar vienos kūniškos puotos pradžią.
Nuodėmė yra mums visiems būdinga tikrovė. Apie ją šv. Jonas rašo: Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 8–9).
Žmogui nelengva įžvelgti ir pripažinti savo nuodėmingumą, savo nepajėgumą išsivaduoti nuo kalčių naštos. Tikintysis turi apšviesti visus savo dvasinių namų kampus, sunaikinti tai, kas priklauso, pasak šv. Pauliaus, „senajam raugui“ – nuodėmei ir sugedimui, idant galėtų su tikėjimu priimti Dievo gailestingumo dovaną. Norėdami įžengti į Velykų šviesą, būtinai turime atsižadėti savo nuodėmių, savo kalčių nakties. Gimtosios nuodėmės sužeistas žmogus nuo šiol gali sakramentų malonės dėka, melsdamas atleidimo, būti drauge su Kristumi Jo įkurtoje Bažnyčioje.
Kristaus Prisikėlimo šventė mums byloja – esame Atpirkėjo išgelbėti, tačiau šios malonės nepatirsime be asmeninių pastangų. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu mus iš tikrųjų išgelbėjo, tačiau šis išgelbėjimas turi tapti mūsų. Krikščionis priima Kristaus išgelbėjimą atsisakydamas nuodėmės, atsižadėdamas blogio. Taip jis drauge su Kristumi pereina iš mirties į gyvenimą.
Ne mūsų valios pastangoms įveikti nuodėmės padarinius. Maldaukime Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmes, kad sunaikintų mūsų kaltes. Nuplauti Krikšto vandeniu, tačiau gyvenimo kelyje vėl nuodėmės paliesti, galime atgimti iš naujo Sutaikinimo sakramento dėka. Atgimti gailesčio už savo nuodėmes dėka. Tai naujo žmogaus gimimas. Velykų žmogaus, kuris sąmoningai priima Kristaus atpirkimo dovaną, kuris atskleidžia Dievui savo nuodėmės naktį, idant ją nušviestų Prisikėlusiojo šviesa.
Per Velykas Bažnyčia džiūgauja dėl nuodėmių atleidimo: atleidžiama ne tik naujai pakrikštytiesiems, bet ir visiems, kurie nuoširdžiai apgailėję savo kaltes pasiruošė priimti Kristų Švenčiausiajame Sakramente. Dievas nori žmonių laimės. Jis pasilieka su žmogumi šioje žemėje ir po Prisikėlimo. Jis supranta, kad ten, kur skverbiasi nuodėmė, turi būti ir Atpirkėjas. Jėzus yra su mumis, tarp mūsų. Jis pasiruošęs ateiti į kiekvieną atgailos nuskaistintą širdį, kad būtų jos Išganytojas, kad būtų jos Prisikėlimas. Būtent šis susitikimas su gyvuoju Dievu ir yra tikrosios krikščionio Velykos! Tik išgyvendami šį susitikimą mes galime kartoti krikščionių liturginį himną:
Jis mus išvedė:
Iš vergijos į laisvę,
Iš liūdesio į džiaugsmą,
Iš gedulo į šventę,
Iš tamsos į šviesą,
Iš vergovės į atpirkimą.
Todėl jam šaukime: „Aleliuja!“
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas