Brangūs Broliai ir Seserys,
Sveikinu visus šią šventą naktį atėjusius susitikti su Gyvuoju Dievu, kuris įsikūnijo mažame Kūdikyje, kad taptų matomas, pažįstamas ir priimtas. Drauge su šventuoju Pauliumi šiandien džiugiai sakome: Pasirodė mūsų gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms (Tit 3, 4).
Kodėl tokia svarbi Kalėdų naktis? Ji juk niekada nepavirsta vien tik tradicija ir istorija, ji išlieka gyva tikrove, – šių laikų bei šios kartos žmonių žemiškojo ir amžinojo gyvenimo tikrove.
Pranašas Izaijas mums kalba apie patamsiais vaikščiojančią tautą, kuri trokšta šviesos (plg. Iz 9, 1). Ši tamsa yra nuodėmės tamsa. Jau pirmųjų tėvų nuodėmė atskyrė žmones nuo mylinčiojo Dievo šviesaus veido. Nuo ano lemtingo Rojaus sodo vakaro, kai pirmieji tėvai paniro į nuodėmės naktį, iki pat šių dienų į žmonių gyvenimą per nuodėmę įsiveržia smurtas, neteisybės, karai, nesutarimai, žiaurumai ir pagaliau – mirtis. Nuodėmės tamsybių siautėjimas pasaulyje palieka kiekvieno buvusio, esamo ir būsimo žmogaus širdyje gilią žaizdą. Nuodėmė tapo neatskiriama žmogiškosios egzistencijos dalimi, kiekvienas žmogus priverstas dalyvauti akistatoje su nuodėme.
Dievas matė savo kūrinijos nuopuolį. Žmonijos nuodėmės giliai nuliūdino, įskaudino Dievą, ir Jis išėjo ieškoti savo nelaimingų vaikų, nes juos mylėjo ir jų gailėjosi. Mozei Dievas sakė: Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės (Iš 34, 6). Taip Dievas dar Senajame Testamente apreiškė žmonėms savo naująjį vardą – GAILESTINGUMAS. Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad Gailestingumas – tai antrasis meilės vardas, išreiškiantis patį didžiausią jos švelnumą, pačią giliausią gelmę, meilės polinkį užsikrauti kiekvieną mūsų poreikį (Jonas Paulius II, 2000 m. kovo 30 d.). Senojo Testamento tauta negalėjo regėti Dievo veido, todėl Jis surado būdą ne tik tapti žmogui pažinus, bet ir į jį panašus.
Gailestinga Dievo širdis, sukrėsta mūsų vargo ir kančios, dar labiau palinksta prie mūsų. Ji atskleidžia žmogaus protui bemaž nesuvokiamą norą dalytis su mumis gyvenimu ir jį atiduoti, idant kiekvienas, kuris Dievą pažįsta ir išpažįsta, pelnytų amžinąją laimę. Gailestingojo Dievo meilė, Kūdikio pavidalu gimsta naktį, kad visos mūsų naktys būtų apsaugotos nuo pragaištingos nuodėmės tamsos, kad pagaliau, kaip sako pranašas Izaijas, išvystume skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekėtų šviesybė (plg. Iz 9, 1). Šią naktį Dievo gailestingumas įgyja naują vardą – JĖZAUS KRISTAUS vardą, kuris reiškia Gelbėtoją, Išganytoją.
Mažasis Jėzus supamas ant gailestingumo Motinos Marijos rankų ir globojamas šventojo Juozapo turi savo šeimą, kuri žmogiška šiluma bei meile pridengia akinantį dieviškąjį spindėjimą ir padeda žmonėms priimti dieviškąsias dovanas. Pirmieji Dievo gailestingumo spinduliai nušviečia kelią mažiems piemenėliams, kurių paprasta širdis greičiausiai atpažįsta Dievą – mylintį ir gailestingą. Didžioji Dievo paslaptis ne protu atskleista, bet širdimi priimta tampa naujo gyvenimo pradžia. Tai gyvenimas, įsileidžiantis Gelbėtoją, kuris ateina, kaip sako šv. apaštalas Paulius, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Žyd 2, 14).
Dievo gailestingumas tai meilė, kuri nekenčia blogio ir nuodėmės, o šiedvi velnio išmonės, pajutę, kad jų gudravimams iškilo pavojus, graso ir grūmoja. Vos užgimusį Dievą – Kūdikį ima persekioti piktavaliai žmonės. Su tyrumu susitikęs nuodėmingumas nepakenčia dieviško spindėjimo, keliančio jam skausmą ir pyktį.
Vis dėlto, didelė laimė, kad visais laikais buvo žmonių, nebijančių tapti prieštaravimo ženklu pasaulyje. Žmonių, tampančių liudytojais naujos galimybės gyventi dorai, nenusilenkti melui ir prievartai, nesusigundyti turtais ir garbe, bet branginti tikrus santykius ir dorą Dievo vaiko vardą. Jiems skirtas įvardijimas – pasaulio šviesa ir žemės druska. Jų dėka galime aiškiau atpažinti Dievo pėdsakus žemėje. Jie, kaip Šventoji Šeima, ne tik tikėjo Dievu, bet ir besąlygiškai Juo pasitikėjo.
Šiandien Dievas iš mūsų laukia nuoširdaus pasitikėjimo Jo meile ir gailestingumu. Pasitikėjimas suteikia Dievui laisvę atpirkti mūsų nuodėmes, sugrąžinti mums Dievo vaikų grožį ir atnešti šviesą į šį pasaulį. Mūsų pasitikėjimas Dievu atveria Viešpačiui galimybę padėti kitiems žmonėms atrasti kelią į Jo namus. Ir paprasti piemenys, ir trijų ano meto kraštų Karaliai surizikavo palikti savo sukauptą labą, gyvenimo patirtį, ambicijas bei didybę ir nusilenkti Dievui ėdžiose. Tai vienintelis būdas susitikti su Dievo gailestingumu. Palikime tuščią garbės ir galios troškimą, nesivaikykime turtų ir aukštų vietų – tai trumpalaikiai dalykai, tačiau jie sukietina, užsklendžia žmogaus širdį, ir ši nebepriima kilnesnių, dieviškų dovanų, kurias mums atnešė Išganytojas. Dievo gailestingumo dėka gaunamos malonės yra didžiausias turtas, kurį žmogus gali įgyti šioje žemėje. Dievas suteikia mums begalinę laisvę, o laisvė, priėmusi dieviškąją meilę ir gailestingumą, pati tampa gailestingąją meile žmonėms.
Tai ir yra tikroji Kalėdų prasmė: matyti ir apgailėti savąsias tamsybes, jas atiduoti į gailestingas Išganytojo rankas. O iš jų priimti dieviškąjį gyvenimą, kurį liudydami pasaulyje, kaip anuomet angelai, skelbsime gerąją Žinią Dievo mylimiems žmonėms.
Tad eikime pasitikti Kristaus su atvira širdimi ir drąsiai įsileiskime gyvąjį Dievą į savo gyvenimus, į savo namus. Kaip mus ragina Šventasis Tėvas Benediktas XVI, Nebijokite atsiremti į Kristų! Ilsėkitės ant Kristaus kaip ant savo gyvenimo pamato! Sužadinkite savyje troškimą statyti savo gyvenimą ant Jo ir Jam! Nes tas, kuris pasitiki Įsikūnijusio Žodžio nukryžiuotąja meile, negali pralaimėti.
Tik Dievo gailestingume pasaulis atras ramybę, o žmogus – laimę. Tepripildo jūsų namus Dievo meilės ir gailestingumo šviesa, teuždega ji jūsų širdis, idant jos taptų dosnios ir gailestingos visiems žmonėms. Teneša jūsų gyvenimas džiaugsmą, šviesą ir tiesą, kuri suspindusi Betliejuje šiąnakt išsiveržė į visą pasaulį.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas