Brangūs Broliai ir Seserys,
Mūsų širdis didžiu džiaugsmu pripildžiusio velykinio šlovinimo metu skambėjo žodžiai: Tikrai šioji naktis palaiminga: jai vienai teko laimė patirti metą ir valandą, kurią Kristus iš mirties prisikėlė.
Tai velykinės pergalės prieš mirtį giesmė, kuri suskambo iš tuščio Viešpaties kapo ir pasklido po visą pasaulį. Pasklido nešdama žinią apie prisikėlusį Nukryžiuotąjį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų. Jis savo gyvybės kaina įveikė žmoniją kausčiusią nuodėmę ir sugrąžino mums galimybę tapti Dievo vaikais. Jėzaus gailestingumas apreiškia begalinę Dievo meilę žmogui. Dievas ateina ieškoti paklydusio, nupuolusio, išsigandusio.
Šios nakties Evangelijoje girdėjome, kaip angelas ragina moteris: Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs (Mk 16, 7). Pirmoji Bažnyčia, suburta tikėjimo, skuba susitikti Prisikėlusį Viešpatį.
Šią šventą naktį viso pasaulio tikintieji atėjo į Dievo namus susitikti su mus atpirkusiu Išganytoju. Šis susitikimas nėra vienkartinis įvykis. Evangelija tikintiesiems praneša kur kas džiugesnę žinią: mes šiandien ir kasdien galime sutikti gyvą, tarp mūsų veikiantį Viešpatį. Per Krikšto malonę mes įgyjame teisę jau dabar įžengti į Kristaus Karalystės žemes. Kur ir kaip mūsų laukia Prisikėlęs Kristus? Kelias į šį susitikimą yra tikėjimas, viltis ir meilė.
Kristaus Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas. Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (1 Kor 15, 14), – be išlygų tvirtina šv. Paulius. Dievas gelbsti pasaulį tikėjimu. Tikėjimas nėra tik iš protėvių paveldėta tradicija, tikėjimas nėra savo originalumu patraukiančios gražios apeigos, tikėjimas nėra mūsų noras pasirodyti geresniais ir svarbesniais. Tikėti – tai patirti Dievą kaip tą, kuris mane pamilo ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Nuodėmė pažeidė žmoguje Dievo paveikslo grožį, suardė kūrinijos harmoniją bei darną atnešdama kančią ir mirtį. Dievas atėjo gelbėti sužalotą kūrinį, bet Jo žodžiai nepasiekė žmogaus širdies. Tuomet Jis paaukojo savo gyvybę ir kryžiaus mirtimi sukrėtė žmogų iki pačių gelmių. Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32), – sakė Kristus.
Kas pažino ir įtikėjo nukryžiuotojo Dievo meile, tam jis atidavė savo gyvenimą ir leido tapti nauju žmogumi, perėjusiu iš nakties į dieną, iš mirties į gyvenimą. Tikinčiojo gyvenimo kelionės švyturys yra viltis. Viltis – tai kasdienė krikščionio būsena, kuri remiasi realiu Dievo pažadu. Žmogų šios žemės kelionėje lydi daugybė baisumų: bijome mirties, kančios, vienatvės, išsiskyrimo su mylimais asmenimis, teikiančiais saugumą. Tikėjimas mus įgalina priimti iš Dievo rankų vilties dovaną, kuri remiasi visišku pasitikėjimu Dievo meile. Iš meilės Dievas mus sukūrė, iš meilės Jis paaukojo savo gyvybę, kad mus atpirktų, iš meilės Jis pasiliko tarp mūsų. Begalinė Dievo meilė ir Jo gailestingumas yra mūsų vilties burė, genanti gyvenimo valtį teisinga kryptimi į Tėvo namų uostą.
Evangelija mums aiškiai byloja, kad Kristus įvykdo tai, ką sako. Tik tas, kuris visa sukūrė, gali atkurti nuodėmės suardytą būtį. Viltis suteikia drąsos pažvelgti į savo nuodėmes ir jas išpažinti, idant galėtume priimti iš Dievo rankų gailestingumo dovaną. Turime išdrįsti įžengti į savo nuodėmės kapą. Tik čia suvokiame, ar mūsų gyvenimas turi prasmę ir atveriame ją. Dievo meilė, atpažinusi nuoširdžią žmogaus atgailą, kuria žemėje gėrio karalystę. Iš nuodėmės vergijos išvaduotas žmogus yra pajėgus mylėti.
Šventasis Tėvas Benediktas XVI savo pirmoje enciklikoje Dievas yra meilė rašo: Tikėjimas, kuriuo suvokiama Dievo meilė, atsiskleidusi ant kryžiaus perdurta Jėzaus Širdimi, savo ruožtu pabudina meilę. Ji yra šviesa – galiausiai vienintelė, – vis iš naujo apšviečianti tamsų pasaulį bei suteikianti drąsos gyventi bei veikti. Meilė galima, ir mes galime ją praktikuoti, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Patirti meilę ir per tai leisti Dievo šviesai įžengti į pasaulį – štai kam norėčiau pakviesti (39).
Meilė įveikia baimę ir nepasitikėjimą. Ji tyliai, bet atkakliai sėja gerumą, gailestingumą, užuojautą. Ji prisiliečia prie kančios, ir kančia ima brandinti kantrybės vaisius. Meilė, – pasak šv. Pauliaus, yra, – kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 4–8 ).
Visi trokštame tokios meilės. Tačiau visų pirma patys esame kviečiami mylėti. Meilė – kiekvieno žmogaus esminis troškimas ir gebėjimas. Turime daugybę gražiausių žmogaus meilės pavydžių, kurie žemę priartina prie Dangaus karalystės. Mūsų meilės šaltinis yra Dievas, iš kurio visi galime pasisemti jėgų mylėti ir kurti žemėje gėrį bei grožį.
Evangelija nesibaigia Kristaus Prisikėlimu ir Žengimu į Dangų. Ji tęsiasi mūsų gyvenime. Kiekvienas susitikimas su Prisikėlusiu iš mirties Viešpačiu kviečia ir ragina mus tęsti gėrio ir meilės triumfą. Ne mirčiai ir blogiui priklauso paskutinis žodis. Dievo įsiterpimas į žmonijos istoriją pasuko ją amžinojo gėrio ir džiaugsmo link. Džiugus Velykų šventės virpulys tepaliečia mūsų širdis, tepripildo jas troškimo nešti pasauliui gėrį, būti Dievo meilės šviesa, liudyti pergalę prieš blogį. Kad nepailstume šiame kelyje, Viešpats subūrė mus į didžiąją Bendriją. Bažnyčia nepavargs ir nepaliaus skelbusi: Jėzus Kristus, Dievo Sūnus yra mūsų Išganytojas ir Gelbėtojas! Eikime susitikti su Juo! Telydi mus šioje kelionėje tikėjimas, viltis ir meilė.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas