Šiandien švenčiame Dievo gailestingumo iškilmę Šventovėje, kurioje saugomas visiems mums brangus Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Iš mirties prisikėlęs Išganytojas Jėzus Kristus mums, kaip ir apaštalui Tomui, rodo savo pervertą širdį, iš kurios trykšta kraujas ir vanduo kaip gailestingumo versmė. Versmė, kurioje kiekvienas iš mūsų gali atgaivinti savo sielą ir patirti begalinę Viešpaties meilę.
Prisikėlęs Kristus yra Dievo gailestingumo atvaizdas. Įsiklausykime į šv. Petro žodžius: Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu yra atgimdęs mus gyvai vilčiai (1 Pt 1, 3). Gailestinga Dievo širdis, matydama žmogaus nuopuolį, jo nepasmerkia, bet eina ieškoti ir gelbėti. Jis miršta už nusidėjėlius, kad juos išvaduotų iš nuodėmių ir grąžintų Dievo vaikų garbę. Gailestingas Dievas tampa mūsų viltimi ir išgelbėjimu.
Bažnyčia kviečiama vis labiau apmąstyti Dievo gailestingumo žinią ir ja gyventi. Gailestingoji Dievo meilė tampa uždaviniu ir atsakomybe šių dienų Bažnyčios kasdienybėje. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas pažinti gailestingąją Dievo meilę kaip vienintelę išsigelbėjimo galimybę. Amžinos atminties Popiežius Jonas Paulius II sakė: Šalia gailestingumo nėra žmogui kitos vilties versmės…. Paskutinis užtvaras prieš blogį yra gailestingumas.
Mes matome siaubą keliantį žmonijos nuopuolį, kuris pasireiškia neapykanta, smurtu ir baisiu išsigimimu. Motinos žudo savo vaikus, vaikai prievartauja tėvus, seneliai yra išvaromi iš namų. Šeima prarado savo tapatybę – užuot buvusi gyvenimo versme, ji tampa nelemtos mirties vieta, kapinynu, kuriame viešpatauja savimeilė ir smurtas. Tėvystės ir motinystės pareigą keičia partnerystės sutartys, kurios švenčiausius žmogaus jausmus paneigia žudančiu komercijos užtaisu. Jau viskas perkama ir parduodama šioje beprotybės mugėje, kurioje žmogus jaučiasi pasimetęs, praradęs savo tikrąsias šaknis ir tapatumą.
Todėl šiandien esame kviečiami šauktis Dievo gailestingumo, kuris sugrąžina mums gyvą viltį ne vien tik būti laimingais amžinybėje, bet ir šiame pasaulyje atrasti gėrį, kurti meilės ir šviesos civilizaciją, kuri remiasi Dievo gailestingumu. Ši viltis mus kviečia Dievui gelbstint išbristi iš neapykantos, susipriešinimo pelkės. Viltis, ištryškusi iš Gailestingojo Jėzaus širdies, išsiveržia į žmonijos dykumą, kuri, paliesta šios gailestingumo versmės, pražysta meile ir broliškumu.
Popiežius Benediktas XVI sako: Tik Dievo gailestingumas įsikūnijęs Jėzuje gali atkurti pasaulyje pusiausvyrą tarp blogio ir gėrio, pradėdamas nuo to mažo pasaulio, kuris yra žmogaus širdis. Pažvelkime į Gailestingojo Jėzaus paveikslą – Jis mums rodo į savo Širdį, iš kurios sklinda šviesos spinduliai. Įsileiskime šią šviesą į savo širdis. Nebijokime atpažinti nuodėmę, kuri suardo Dievo paveikslą mumyse. Tik suvokta, į sąžinės aikštę atvesta nuodėmė gali būti išpažinta ir gailestingojo Dievo atleista. Palaiminti tyraširdžiai, – sakė Jėzus, – nes jie regės Dievą (Mt 5, 8). Tyra širdis yra pajėgi pažinti Dievo gailestingumą ir jį priimti. Gailestingoji meilė neįsiveržia prievarta – ji laukia prie širdies durų besibelsdama. Ir tik tuomet, kai mes, pažinę savąsias nuodėmes su nuoširdžia atgaila pakviečiame Dievo gailestingumą įsiviešpatauti mūsų širdyje, Jis įžengia ir apsigyvena mumyse.
Bažnyčia ne vien skelbia Dievo gailestingumą, kurį apreiškė nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, bet ir kviečia tikinčiuosius gyventi gailestingumu bei liudyti jį savo darbais. Gailestingoji meilė, yra vienijanti ir veikli jėga, išradinga meilė, kuri sugeba atsiliepti į giliausius žmogaus troškimus, jo skausmą. Šitokia meilė nepraeis pro nuskriaustą vaiką ar nelaimingą šeimą, ji pasilenks prie ligonio, kenčiančio. Ji konkrečiu darbu palengvins žmonių skausmą, grąžins viltį, pažadins tikėjimą gėrio jėga, skleis taiką ir ramybę, kurios taip stinga mūsų visuomenėje. Gailestingoji meilė šeimoje ar bendruomenėje sugeba paaukoti savąjį „aš“ kito labui, neužsisklęsti savo teisume, bet įsiklausyti į kito balsą, pamatyti kito kančią bei troškimus ir į juos atsiliepti. Gailestingoji meilė yra kantri ir maloninga, ji neskuba teisti, bet moka kantriai laukti ir tikėti kito asmens atsivertimu, padėti jam savo malda ir pasiaukojimu. Gailestingoji meilė dovanoja save kaip pavasario lietų, kurį sugeria žemė – jo nematyti, tačiau ten, kur jis iškrito, sužydi gyvybė.
Iš mirties prisikėlęs Kristus yra mūsų viltis ir gyvybė. Jo krauju atpirkti žmonės pajėgūs priimti gailestingąją Dievo meilę ir ja gyventi. Tai pasaulio išganymo istorija, tai yra mūsų istorija. Nukryžiuotojo Kristaus gailestingoji meilė ieško žmonių, kuriuose ji galėtų įsikūnyti šių dienų pasaulyje. Kas atsitinka, kai gailestingoji meilė įsikuria žmogaus širdyje? Jėzaus meilė tampa jos meile, Jėzaus rūpestis, tampa jos rūpesčiu, Jėzaus kančia tampa jos kančia. Ji eina drauge su Jėzumi ieškoti paklydusių vaikų, idant juos sugrąžintų Tėvui. Ji nebijo tamsos, apleidimo, vargo, vienatvės, nes atverta Jėzaus širdies žaizda veda ją ten, kur girdėti aimanos, ten, kur nuodėmė sudarkė žmogaus sielą, kur kančia palaužė jėgas. Žmogus, nešinas savo širdyje gailestingąja Jėzaus meile, priartina Kristų šių dienų pasaulyje ir padeda žmonėms su Juo susitikti, idant Jėzaus atpirkimas paliestų vis naujas žmonių sielas.
Atgaila nuskaistinę savo širdį, priimkime į ją Dievo gailestingumą ir leiskime jam tapti veikliam tarp mūsų brolių ir seserų. Tai yra Velykų žinia, tai yra Dievo gailestingumo triumfas, kuris neša žmonijai naują viltį, gyvenimo viltį, gėrio pergalės prieš blogį viltį, meilės ir džiaugsmo viltį.
Baigti norėčiau sesers Faustinos malda, kuri tebus mūsų visų nuoširdi malda Gailestingajam Jėzui:
Jėzau, amžinasis Dieve, dėkoju tau už nesuskaičiuojamas malones ir geradarybes. Tegul kiekvienas mano širdies dūžis bus naujas dėkojimo Tau himnas, Dieve. Tegul kiekvienas mano kraujo lašas teka tau, Viešpatie; mano siela – tai vienas himnas tavo gailestingumo garbei. Myliu Tave, Dieve, dėl Tavęs paties (1794).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas