Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
mes švenčiame laisvę, nepriklausomybę, kuri buvo paskelbta prieš 104 metus. Bet žinome, kad kasdien mes visi dar mokomės gyventi laisvėje kaip tikrai laisvės žmonės. O kad galėtume tokie būti, mums yra duotas Dievo apreiškimas, Dievo žodis, kuris mumyse veikia ir, jei leidžiame, mus išlaisvina.
Dievas, žinome, gali veikti iš karto. Jo žodžiu dalykai yra sukurti, Jo žodžiu jie yra perkeisti. Jis taria: „Tebūnie šviesa“ ir yra šviesa. Jėzui vaikščiojant šioje žemėje didelė dalis jo stebuklų įvyko staiga. O šiandienos Evangelijoje girdime, kaip žmogus išgydomas palaipsniui. Tai mums taip pat rodo, kaip vyksta mūsų išganymo procesas. Mes tampame šventesni, laisvesni, artėjame prie Dievo karalystės kasdien, palaipsniui. Dėl Dievo malonės, kuri mumyse veikia tiek, kiek mes jai leidžiam.
Žmogaus laisvė – būti tikrai laisvam – yra procesas. Tai ir pašaukimas, kaip apaštalas Paulius laiške Galatams sakė: „Jūs esate pašaukti laisvei“ (plg. Gal 5, 13). Neužtenka padėti parašų ant deklaracijos, taip kaip ir neužtenka tik krikšto fakto, kad mes būtume galutinai išganyti ir patektume į amžinąjį gyvenimą. Posmelyje prieš Evangeliją buvo giedama: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas teapšviečia mūsų dvasios akis, kad mes pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti.“ Apaštalas Petras savo laiške apie tą viltį kalba: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Ši viltis yra kad mes tikrai būsime laisvi žmonės, gyventys Dievo akivaizdoje, gyvenantys tikroje laisvėje.
Iš tų 104 metų nemažą laiko dalį kentėme okupaciją. Bet net ir per pačią okupaciją buvo nemažai laisvų žmonių. Šiais metais minime 50 metų nuo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimo pradžios. Šie žmonės net tokiomis aplinkybėmis galėjo išlikti tiesoje, laisvėje ir dirbti, kad vėl būtų atstatyta Tėvynės Nepriklausomybė. Jie buvo laisvi žmonės.
Pirmajame skaitinyje iš Jokūbo laiško (jis yra vienas iš trumpiausių Naujojo Testamento laiškų, bet be galo praktiškas), nurodoma, kaip gyventi. Ir girdėjome žodžius: „Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 25). Tas tobulas laisvės įstatymas ir yra Dievo žodis, kuris mokina mus, kaip gyventi laisviems žmonėms. Tai yra meilės įstatymas ir esame kviečiame jį įsiminti, kad jis būtų mūsų vidinės gyvenimo kelionės žemėlapis. Apaštalas Jokūbas kviečia gerai į jį įsižiūrėti, jį įsisavinti, kad jis taptų mūsų vidinio gyvenimo kelrodis. Kaip sportininkai, kariai, virtuozai menininkai mokosi, treniruojasi, kad jų specialybės būtų įrašytos, programuotos į jų kūno veikimą, jų mąstymą, taptų net daugiau nei įpročiai, – į tai šiandienos Dievo žodis mus ir kviečia. Į teisingo gyvenimo įprotį.
Apaštalas Jokūbas kalba apie klausytoją užuomaršą. Tą, kuris išgirsta apie teisingą kelią, vedantį į tikrąją laisvę, ir eina daryti savaip. Tai yra laisvės iškraipymas: darau, ką noriu, ką užsimanau daryti. Tai dažnai matome ir mūsų visuomenės gyvenime, matome ir kai kuriuose įstatymuose, kurie yra išleidžiami.
Mes esame kviečiami būti darbo vykdytojais. Meilės darbo vykdytojais. Ir apaštalas kalba apie tokią išmintį, kuri labai aktuali ir mums šiandien: „Kiekvienas žmogus tegu būna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti ir lėtas pykti“ (Jok 1, 19). Šiandienos visuomenę – ypač kai matome dialogus, kurie vyksta socialiniuose tinkluose, – dažniau apibūdintume kaip lėtą klausyti, greitą kalbėti ir greitą pykti.
Mes norime laisvės. Ji yra patraukli. Bet turime būti ne tik jos klausytojai, bet ir jos vykdytojai. Įsidėmėkime tuos apaštalo Jokūbo žodžius „greitas klausytis“. Popiežiaus Sinodinio kelio mintis yra ta, kad mes išmoktume klausyti. Klausyti mums kalbančio Dievo, klausyti, kai jis kalba per kitus. Ir lėti kalbėti. Dar lėtesni pykti.
Pasaulio nelaimių ir iššūkių laiku svarbu, kad mūsų širdyje būtų įrašytas tas tobulas laisvės įstatymas. Mes meldžiame malonės, kad ir mes praregėtume. Sugebėtume praktiškai įgyvendinti savo kasdienybėje, savo visuomenėje, savo šalyje Dievo meilės įstatymą. Savo ir artimo atžvilgiu.
Šiandien švęsdami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę maldaukime Viešpatį tos malonės, kad mes visi būtume tikrai laisvi žmonės pagal Jo mums duotą pašaukimą į laisvę. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Homilija, sakyta šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje 2022-02-16, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną