Šiandien knygų lentynose viena trokštamiausių saviugdos knygų – „Manifestavimas. 7 žingsniai į savo svajonių gyvenimą“. Ši gana liekna knyga talpina 7 stebuklingus patarimus apie trokštamą gyvenimą. Vis dėlto kartais pakanka pasitelkti šventųjų pavyzdį ir jis padiktuoja laimingo gyvenimo kryptį. Štai šv. Juozapas šiomis dienomis tikriausiai nebūtų žinomas ir garsus influenceris. Jis nesirodytų TV ekranuose, vengtų pliurpalų prie vyno taurės ir nenorėtų atsidurti dėmesio centre. Bet jis tyliai austų iš tiesų vertingas ir ilgai išliekančias gyvenimo siūles. Ką galėtų šv. Juozapas patarti šiuolaikiniam žmogui?
Kovo 19-ąją minime Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio šv. Juozapo, vieno svarbiausių ir labiausiai garbinamų Bažnyčios šventųjų, Visuotinės Bažnyčios globėjo, dieną. Juozapas Šventajame Rašte neištaria nė žodžio, tačiau yra Šventosios Šeimos galva. Nors jis kilęs iš karališkosios Dovydo giminės, jo kilmingumas buvo tik teorinis. Iš tiesų Juozapas buvo paprastas kaimo amatininkas, turėjęs sukti galvą, kaip išlaikyti savo šeimą. Apie jį žinome tiek, kiek mums papasakojo evangelistai Matas ir Lukas. Remdamiesi Evangelijomis ir popiežiaus Pranciškaus Apaštališkuoju laišku PATRIS CORDE (liet. Tėvo širdimi) minint 150-ąsias metines nuo šventojo Juozapo paskelbimo visuotinės Bažnyčios Globėju, pateikiame šv. Juozapo veiksmus, vedusius į prasmingą gyvenimą.
1. Mylėti ir (pasi)tikėti
Juozapas pasirodo kaip jautrus ir rūpestingas vyras, kai priėmė Mariją nekeldamas išankstinių sąlygų. Jis apsisprendžia už Marijos reputaciją ir kilnumą (18). Tačiau ne mažiau svarbu jo meilė Jėzui. Tėvo širdimi – taip Juozapas mylėjo Jėzų, kuris keturiose Evangelijose vadinamas „Juozapo sūnumi“ (1).
Lenkų rašytojas Janʼas Dobraczyńskiʼs savo knygoje „Tėvo šešėlis“ (24) pasakoja apie šv. Juozapo gyvenimą. Įtaigiu šešėlio įvaizdžiu jis apibūdina Juozapo asmenį – jis Jėzui yra dangiškojo Tėvo šešėlis žemėje, Jį saugo ir globoja. „Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi. Kiekvieną kartą, kai kas nors imasi atsakomybės už kito gyvenimą, tam tikra prasme jo atžvilgiu įgyvendina tėvystę“, – teigia popiežius Pranciškus Apaštališkajame laiške Patris Corde.
Šių dienų visuomenėje vaikai dažnai atrodo it našlaičiai, nes būti tėvu reiškia daugiau nei pamaitinti ar nupirkti gerą telefoną. Būti tėvu sudėtinga, nes iš meilės savo vaikui ir baimės jo netekti tėvai neretai imasi įkalinti ar savintis savo vaikus, į savo rankas perima savo vaikų laisvę ir gyvenimo kontrolę. Tačiau, kaip teigia popiežius, tėvystė, kuri nepasiduoda pagundai gyventi vaikų gyvenimu, visuomet plačiai atveria netikėtas erdves, o būti tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę: „Veikiausiai todėl pagal tradiciją Juozapas vadinamas tėvu. Meilė, kuri nori savintis, galiausiai visuomet tampa pavojinga, ji varžo, slopina, daro žmogų nelaimingą. Pats Dievas pamilo žmogų tyra meile, palikdamas jam laisvę klysti ir elgtis priešingai Jam. Meilės logika visuomet yra laisvės logika, o Juozapas gebėjo mylėti su ypatinga laisve. Jis niekuomet nesiekė būti centre. Moka pasitraukti į šalį, o į savo gyvenimo centrą statyti Mariją ir Jėzų.“
Juozapo laimė slypi dovanos, o ne aukos logikoje. Jis galėtų būti nusivylęs, priekaištaujantis dėl visų patiriamų gyvenimo negandų, tačiau jo tylėjimas reiškia pasitikėjimą. Juozapas yra pavyzdys, kad pašaukimas į santuoką, celibatą ar mergeliškumą nesubręsta, jei apsiriboja tik auka, o ne dovanojimusi.
Tam tikra prasme visi ir visada esame kaip Juozapas: esame šešėlis vienintelio dangaus Tėvo, šešėlis, sekantis paskui Sūnų.
2. Saugoti
Pasak popiežiaus Pranciškaus, esame pašaukti saugoti. Saugoti gyvybę, saugoti žmogaus vystymąsi, saugoti žmogaus protą, saugoti žmogaus širdį, saugoti žmogaus darbą. Krikščionis yra kaip šventasis Juozapas, jo pašaukimas – saugoti. Būti krikščioniu – tai ne tik priimti ir išpažinti tikėjimą, bet ir saugoti gyvenimą, savo gyvenimą, kitų gyvenimą, Bažnyčios gyvenimą. Juozapas savo gyvenime nuolat saugojo Mariją ir kūdikėlį Jėzų, taip saugodamas ir visą Bažnyčią.
„Šis Kūdikis sakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). „Todėl kiekvienas alkanas ir ištroškęs žmogus, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas žmogus, kuris neturi kuo apsirengti, kiekvienas ligonis, kiekvienas kalinys yra tas kūdikis, kuriuo rūpinasi Juozapas. Štai kodėl jo, kaip ypatingo globėjo, šaukiasi vargstantieji, ištremtieji, kenčiantieji ir mirštantieji. Ir mes turime mokytis iš Juozapo būti globėjais, turime iš jo mokytis mylėti kūdikį ir jo motiną; mylėti sakramentus ir Dievo tautą; mylėti vargšus ir tikinčiųjų bendruomenę, kuriai priklausome“, – Apaštališkajame laiške Patris Corde rašo popiežius Pranciškus.
3. Dirbti
„Ryšys su darbu yra vienas iš šventajam Juozapui būdingų aspektų, kuris pabrėžiamas nuo popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum. Šventasis Juozapas buvo dailidė, kuris dorai dirbo, kad išlaikytų savo šeimą. Iš jo Jėzus išmoko, kaip vertinga, oru ir džiugu valgyti duoną – savo darbo vaisių“, – rašoma Apaštališkajame laiške Patris Corde.
Mūsų visuomenėje darbas įgauna vis didesnę reikšmę. Darbas tampa ne tik būdu užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet ir savirealizacijos galimybe. Kai kuriems vis dar aktuali bedarbystė ir tenka iš naujo įsisąmoninti orumą teikiančio darbo reikšmę. Tačiau darbas tampa dalyvavimu pačiame išganymo darbe, galimybe pagreitinti Dievo karalystės atėjimą, plėtoti savo gebėjimus ir savybes atiduodant juos visuomenės bei bendruomenės tarnystei.
Dirbantis žmogus, nepriklausomai nuo to, kokią užduotį atlieka, bendradarbiauja su pačiu Dievu ir tampa mus supančio pasaulio kūrėju. Šventojo Juozapo darbas mums primena, kad tapęs žmogumi pats Dievas neniekino darbo.
4. Kūrybiškai gyventi
„Tikro vidinio išgydymo pirmasis etapas yra savo istorijos priėmimas, suteikiant vietos taip pat tam, ko gyvenime nepasirinkome; vis dėlto tam reikia dar vieno svarbaus bruožo – kūrybingos drąsos. Ji pasireiškia ypač tuomet, kai susiduriame su sunkumais. Sunkumų akivaizdoje galima sustoti ir pasitraukti arba stengtis susidoroti su jais. Kartais būtent sunkumai pažadina kiekvieno iš mūsų galimybes, apie kurias net nepagalvojome.
Dangus veikia pasitikėdamas to žmogaus kūrybinga drąsa: atvykęs į Betliejų ir nerasdamas vietos, kur Marija galėtų gimdyti, jis pritaiko tam tvartą ir sutvarko jį taip, kad tai taptų kuo svetingesnė vieta į pasaulį ateinančiam Dievo Sūnui (plg. Lk 2, 6–7). Kilus grėsmei iš Erodo, norinčio nužudyti Kūdikį, Juozapas dar kartą įspėjamas sapne jį apsaugoti ir vidurnaktį organizuoja pabėgimą į Egiptą (plg. Mt 2, 13–14)“, – Apaštališkajame laiške Patris Corde rašo popiežius Pranciškus.
Gyvenimas kartais atrodo pernelyg sudėtingas ar priklausomas nuo galingųjų, įtakingųjų malonės, tačiau Dievas įkvepia ir mums, kaip dailidei iš Nazareto, kūrybinės drąsos. Juozapas problemą paverčia galimybe visada pirmiausia pasitikėdamas Apvaizda. Tai itin aktualu šių dienų žmogui. Popiežius primena, kad kai atrodo, jog Dievas mums nepadeda, tai nereiškia, kad Jis mus apleido. Tai rodo, kad Viešpats pasitiki mumis ir tuo, ką galime suplanuoti, sugalvoti ir atrasti.
Gali atrodyti, kad Šventoji Šeima visada buvo po Dievo didinamuoju stiklu su sustiprinta apsauga. Vis dėlto tai buvo eilinė šeima, nors joje ir augo Išganytojas. Juozapas ir Marija turėjo spręsti konkrečias problemas kaip ir visos kitos šeimos.
Šv. Juozapai, melski už mus!