Gerbiami Valstybininkai,
Brangūs Lietuvos žmonės,
lygiai prieš du dešimtmečius Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių tikslas buvo visiems garsiai priminti istorinę neteisybę. Gyva vora nuo Vilniaus iki Talino patraukė pasaulio dėmesį bylodama – slaptuose žemėlapiuose agresyvių lyderių nubraižytos įtakos zonos nėra amžinos. Mūsų tikslas buvo kitus įtikinti ir patiems patikėti, kad galime būti matomi kaip ãtskiros valstybės, savarankiškos taũtos, sãvitos kultūros. Todėl daugybė energijos buvo panaudota grandiozinėms akcijoms, Baltijos keliui. Kur kas mažiau pastangų ir rūpesčio teko mažiems krustelėjimams, kurie neregimai vyksta kiekvieno žmogaus dvasioje, kai jis gręžiasi į meilės, pasitikėjimo Dievu ir doros kelią.
Šiandien tvirtai žinome: prieš dvidešimt metų pakeitėme istoriją. Dar teks daug įrodinėti, tačiau Europa jau ima girdėti tiesos balsą, kuris skelbia – Hitleris ir Stalinas, Ribentropas ir Molotovas buvo vienodai pavojingi nusikaltėliai, atsakingi už šimtų milijonų beprasmiškas kančias ir žūtį. Tačiau visus dvidešimt metų nesilpsta įspūdis, kad ryžtingai keisdami pasaulio viešąją nuomonę ir plėsdami demokratinės Europos erdvę, mažai tepasikeitėme savo viduje. Susikibome rankomis, bet širdys, išskyrus kelias pakylėtas išsilaisvinimo jaudulio akimirkas, liko atšiaurios viena kitai. Todėl laisvės euforiją kaip vėju nupūtė pirmieji ekonominiai sunkumai ir savõs valdžios klaidos ar piktnaudžiavimai.
Kodėl sovietizmas ir fašizmas tapo kruviniausiais režimais, kurie ilgiems dešimtmečiams užnuodijo daugelio tautų gyvenimą? Kodėl jie daug labiau, nei kitų praeities tironų siautėjimas, paniekino asmens orumą ir nutraukė bendruomeninius ryšius? Šie režimai iš esmės kėsinosi į Aukščiausiojo mums duotą prigimtį. Jie kėlė tikslą nutraukti kūrinių ryšį su Kūrėju ir ėmėsi žiauriausių priemonių tam pasiekti. Jie siekė sukonstruoti „naują žmogų“, tai yra, asmenį, svetimą artimo skausmui, abejingą tradicijoms, aklai vykdantį vadų valią. Šie režimai tiesą ir teisingumą laikė beprasmiškais sąžinės skrupulais, trukdančiais konstruoti pasaulines galybes.
Leisdamiesi į Baltijos kelią, išėjome į laisvės kelią, vedusį tolyn nuo Dievišką tvarką niekinusių santvarkų, grubia jėga perbraižytų žemėlapių. Tačiau dar reiks didelių pastangų, kad politinė laisvė būtų persmelkta dvasios laisve, kad laisvą tautą sudarytų laisvi žmonės. Pareikalavę teisingumo ir tiesos tarp valstybių, šventėme pergalę kaip šalis. Kur kas didesnis asmeninis laimėjimas mūsų laukia, jei kiekvienas įžengsime į teisingumo ir doros kelią. Šiame kelyje mus iš aukštybių lydės milijonų nekaltai nužudytų užtariamoji malda, dar didesnę prasmę įgis laisvės kovotojų ir pogrindžio drąsiųjų auka, politinių pabėgėlių ryžtas laisvinti Lietuvą.
Ne tik lūpomis paprašykime:
Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio,
dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku.
Neatiduok manęs priešininkų sauvalei,
nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane
ir smurtu alsuoja.
Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą
gyvųjų šalyje. (Ps 27, 11–13)
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas