Kalba atidarant Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinę parodą Lietuvos Nacionaliniame muziejuje

Jūsų Ekscelencija Apaštalinis Nuncijau,
Gerbiamasis Pone Ministre,
Gerbiamasis Pone Vilniau Mere,
Gerbiamoji Ponia muziejaus Direktore,
Mieli susirinkusieji,
Labai džiaugiuosi, kad šiandien čia atidarome parodą, kurios tąsa turėtų tapti dar vienu Lietuvos europietiškumo liudijimu. Krikščioniškose valstybėse, kurios gerbia savo praeitį, puoselėja kultūrinę tapatybę ir užtikrina religijos laisvę, įprasta steigti bažnytinius muziejus. Juose saugoma ir visuomenei pristatoma sakralinio paveldo dalis, tiesiogiai susijusi su Bažnyčios veikimu, su liturgija, su bendruomeniniu Dievo garbinimu. Paprastai didžioji dalis bažnytinių muziejų eksponatų dėl vienų ar kitų priežasčių nebėra nuolat naudojami apeigoms. Tačiau tik Bažnyčios prižiūrimame muziejuje gali būti užtikrinta deramà pagarbà tų objektų sakralumui, religinės, meninės bei istorinės prasmės dermė.
Suprasti tokios dermės svarbą, jos siekti bendromis Bažnyčios ir valstybės, dvasininkijos ir meno bei istorijos žinovų pastangomis reikia tiek kultūrinės, tiek pilietinės brandos. Nepakanka nusimesti išorinius okupacinio režimo pančius. Būtina vidujai laisvintis iš ateistinio tikinčiųjų niekinimo padarinių, idant šventovėse per šimtmečius išsaugoti turtai sulauktų mūsų visų bendro rūpesčio ne vien kaip kultūrinės, bet ir kaip religinės vertybės. Tik toks krikščioniškojo paveldo suvokimas paklos pagrindus pagal Apaštalų Sosto nuorodas tvarkomai, valstybės remiamai ir visuomenei patraukliai ekspozicijai. Pastarųjų metų poslinkiai, iš kurių naujausias – Katedros lobynu vadinamo vertybių rinkinio grąžinimas Vilniaus arkivyskupijai – byloja, kad auga dėmesys ir pagarba sakraliniam paveldui. Turėdamas visa tai galvoje ir optimistiškai žvelgdamas į ateitį, pernai spalį pasirašiau dekretą dėl Bažnytinio paveldo muziejaus steigimo. Jam įsikurti numačiau šv. Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblį.
Aš svajoju ir jus visus kviečiu pasvajoti, o žinovus – dar ir pagalvoti – apie gyvą muziejų. Tokio muziejaus lankytojai ne tik pasigėrėtų gražiais dirbiniais, ne tik sužinotų svarbių dalykų apie Bažnyčios praeitį ir dabartį, sąsajas su valstybės ir tautos istorija. Edukacinė ir kultūrinio centro funkcija šiame muziejuje turėtų jungtis su dvasinio žadinimo bei ugdymo misija. Paveldas – ne vien apčiuopiamos, daiktiškos vertybės, bet ir dvasinė tradicija, kurią perėmėme iš tėvų. Jos puoselėjimui ir sutaikymui, suderinimui su šiuolaikiniu gyvenimu, su jaunosios kartos lūkesčiais galėtų pasitarnauti būsimasis muziejus.
Jo įkūrimui ruošėmės ne nuo vakar. Jau kelerius metus pernelyg nesigarsinant buvo registruojamos arkivyskupijos bažnyčiose esančios vertybės. Tos, kurioms grėsė sunykimas, buvo būtinas restauravimas, pergabentos į saugyklą Vilniuje. Didžiąją šio darbo dalį nuveikė kurijos menotyrininkė daktarė Sigita Maslauskaitė. Ji drauge su Rita Pauliukevičiūte kuravo parodą, kurioje rodoma tik nedidelė minėtų vertybių dalis, daugiausia nebenaudojami liturginiai indai, drabužiai, knygos. Už nuoširdžias pastangas visa tai atrinkti bei geriausiu būdu pateikti lankytojams dėkoju ir kuratorėms, ir parodos architektei Gražinai Pajarskaitei.
Tai, kad pirmąją Bažnytinio paveldo muziejaus ekspoziciją, kol bus įrengtos patalpos Maironio gatvėje, priglaudė Nacionalinis muziejus, drįsčiau pavadinti prasminga mūsų gražaus bendradarbiavimo tąsa. Šv. Kazimiero Jubiliejinių metų proga čia surengtos parodos paliudijo, kad Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir jos bendradarbiai jautriai, supratingai ir labai profesionaliai vertina bažnytinį paveldą. Prašau poniai direktorei, visiems muziejininkams Dievo palaimos. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūsų kilni pagalba ir patarimai bus labai svarbūs kuriant naująjį muziejų.
O baigdamas visiems linkiu maloniai ir naudingai praleisti laiką inauguracinėje parodoje. Man pačiam labai smalsu ją apžiūrėti, nes toli gražu ne viską esu matęs vizitacijų parapijose metu.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas