Pristatyme žodį tarė kardinolas Audrys Juozas Bačkis:
Per Šventojo Kazimiero iškilmę, pradėdami Lietuvos Globėjo Jubiliejinius metus, regėjome Jo relikvijas iškeltas prieš didįjį Arkikatedros altorių. Šimtai tikinčiųjų turėjo galimybę prisiartinti, prisiliesti prie Karalaičio sarkofago, melsdami Jo užtarimo. Paskutinę Jubiliejinių metų dieną, po iškilmingų pamaldų atėjome į Šventojo garbei išpuoštą karališkąją koplyčią, kad dar sykį Jam nusilenktumėm. Džiaugiuosi, kad drauge turime progos daugiau sužinoti apie šią ypatingą vietą, atsiversti Vadovą po Šv. Kazimiero koplyčią.
Deja, mes labai menkai pažįstame net pačias svarbiausias savo krašto šventoves, kurios yra mūsų protėvių palikimas. Drauge su turtinga katalikiška tradicija jas paveldėjome iš gilaus tikėjimo, Bažnyčiai ir Lietuvai atsidavusių žmonių. Statydami bei puošdami maldos namus, mūsų protėviai ne vien garbino Dievą, bet ir liudijo, kuo jiems brangus krikščioniškas tikėjimas, iš kokių Šventosios Istorijos ir šventųjų gyvenimų momentų semiasi dvasios stiprybės. Šventovių architektūra, paveikslais, freskomis, statulomis ir lipdiniais jie bandė perteikti tikėjimo liudijimą, kažką pasakyti, nurodyti ainiams krikščioniško gyvenimo gaires. Ir ši koplyčia iškilo kaip žinia šimtmečiams, žinia ateities kartoms, turinti tverti iki laikų pabaigos.
Knyga, kurią laikau rankose – tai bandymas suprasti ir skaitytojams paaiškinti, kokia ta per amžius išlaikyta žinia, ką šventovė kalba kaip visuma ir ką mums byloja kiekviena jos detalė. Tai ne vien dailės ar istorijos veikalas, o pirmiausia mėginimas išsiaiškinti, permanyti iš praeities ateinančią žinią apie šventojo Kazimiero asmenį, apie jo gyvenimą ir pavyzdį. Šis vadovas mus moko „skaityti“ pačią koplyčią kaip didelę knygą, kuri pasakoja apie Šventojo pašaukimą.
Jis – karalaitis, todėl vaizdai ir ženklai mums sako, jog šventasis Kazimieras buvo savo šaliai, savo žmonėms atsidavęs valdovas, politikas. Tačiau jis labai skyrėsi tiek nuo daugelio to meto, tiek nuo dabartinių politikų, nes visomis išgalėmis stengėsi būti atsakingu prieš žmones ir prieš Dievą. Šventasis Kazimieras pirmiausia rūpinosi išugdyti savyje tas dorybes – teisingumą, dorumą – kurias suvokė kaip svarbiausias, būtinas valstybės vadovui. Koplyčia mums byloja ir apie Karalaičio ypatingą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei, apie stebuklus, įvykusius Jo dangiškojo užtarimo dėka. Pasitelkę naująją knygą, šiuos dalykus suvoksime kur kas aiškiau.
Pažinę tėvų ir protėvių tikėjimą, nuostabius jo paminklus, pagiliname savąjį tikėjimą. Taigi raginu būti atidžiais Vadovo skaitytojais. Vadovas išleistas ir anglų bei lenkų kalbomis, todėl jis palydės į šią koplyčią piligrimus iš kitų šalių. Tikiuosi, kad jis taps bent maža žinele Europai apie krikščionišką Lietuvos paveldą, mūsų tikėjimo tradiciją ir gyvybę. Dėkoju knygos autoriams, Vytautui Ališauskui ir Mindaugui Pakniui, kurių asmenyje regiu gražią, pamokomą profesinio išmanymo, pamaldumo Šventajam Kazimierui ir atsidavimo Bažnyčiai jungtį.