„Nors santuoka – atsakingas sprendimas, tai nėra pragmatiška sutartis, kurioje viskas smulkmeniškai apskaičiuota ir apdrausta. Šiame įsipareigojime yra daug vilties ir pasitikėjimo“, – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ARŪNAS PONIŠKAITIS.
Kas vyksta per santuoką?
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šis panašumas pasireiškia tuo, kad žmogus turi protą ir laisvą valią. Dar labiau jis atsiskleidžia gebėjimu mylėti, dovanoti save. Meilei reikia santykio. Pradžios knyga sako, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) ir kad todėl Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27). Mylėdami vienas kitą, jie tampa Dievo bendradarbiais, pašaukdami į gyvenimą naują gyvybę – naują žmogų, kylantį iš jų kūno ir kraujo, tačiau turintį tokį patį žmogiškąjį orumą ir nesantį jų nuosavybe.
Pamilę vienas kitą ir apsisprendę sudaryti santuoką, vyras ir moteris joje laisvai, sąmoningai ir neatšaukiamai dovanoja save vienas kitam visam gyvenimui. Taip jie įsipareigoja kartu kaip sutuoktiniai, vyras ir žmona, kurti bendrą gyvenimą, paremtą tarpusavio meile ir ištikimybe, atvirą naujai gyvybei. Nors santuoka – atsakingas sprendimas, tai nėra pragmatiška sutartis, kurioje viskas smulkmeniškai apskaičiuota ir apdrausta. Šiame įsipareigojime yra daug vilties ir pasitikėjimo. Tai ir yra meilės grožis ir jėga. Ji nepaliauja kurti, ieškoti, o įveikdama sunkumus bręsta ir stiprėja.
Visą pokalbį su vyskupu Arūnu Poniškaičiu kviečiame skaityti Bernardinai.lt