Vilniaus katedroje virš šv. Kazimiero sarkofago yra didelis baltas retabulas. Jame tiek daug šviesumo, išreiškiančio šventąjį Karalaitį pasitinkančio dangaus džiaugsmą, kad gali praslysti pro akis kokia nors atskira detalė. Bent jau man ilgą laiką praslysdavo, kol nepamačiau jos vienoje fotografijoje. Ši detalė – Marijos veide. Tai jos, pakreipusios galvą link šventojo Kazimiero, šypsena. Tokia džiugi, kad net skruoste duobutė išryškėja. Tokia tikra, kad net negyvą stiuką sušildo. Galėtume joje įžvelgti Marijos atsaką į maldos žodžius, kuriais Kazimieras dažnai į ją kreipdavosi. Kai suskamba giesmė „Ausk Marijai rožių giją, mano siela nerami“, iš karto prisimename ir Dievo Motiną, ir mūsų šventąjį Karalaitį, su kurio tikėjimu ir pamaldumu ši giesmė glaudžiai susijusi.
Marijos šypsena ir ši giesmė iš tiesų kalba apie vieną tyros meilės istoriją. Ji apima neilgą šventojo Kazimiero žemiškąjį gyvenimą su jo tikėjimu ir pamaldumu, darbštumu, neturto meile ir jautrumu vargšams. „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“ – tokia buvo viena iš jo gyvenimo taisyklių. Nors Kazimiero gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas, tačiau tai nesutrukdė jam kasdien „austi Marijai rožių giją“. Juk meilė toli gražu nėra vien palaiminga emocija. Tikra meilė yra jėga, sugebanti išvesti iš tokio savęs ieškojimo, kuris neveda niekur, o tik uždaro savyje, savo patogume ar patogiose nuoskaudose. Tikra meilė veda į amžinąjį gyvenimą, kuriam jau nebegrasina mirtis ir kuris paženklintas ar matuojamas ne valandomis, dienomis, metais, bet santykiu, visiškai išpildančiu žmogaus širdies troškimą. Tokia meilė parveda į namus.
Tačiau Marijos šypsena ir Kazimiero gyvenimas kalba ir apie daug platesnę istoriją. Jos horizontus atveria ir šios dienos Dievo žodis. Tai istorija, tiesiogiai paliečianti kiekvieną iš mūsų ir kviečianti įsitraukti, būti jos dalimi. „Prabilk į visą […] bendruomenę ir jiems pasakyk: ‚Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas‘“ (Kun 19, 1). Taip Viešpats kalba per Mozę, primindamas mums visiems skirtą pašaukimą. Jis veda skirtingais keliais, skirtingomis aplinkybėmis, tačiau tai visada yra labai konkrečios meilės kelias. Neatskiriamai susietos meilės Dievui ir meilės žmogui kelias.
Dangaus šypsena, atsispindinti Mariją vaizduojančiame meno kūrinyje, kalba apie šios istorijos pradžią, jos Šaltinį. Tai mylinti Dievo širdis. Ji yra pirmiau mūsų ir bet kokių mūsų nuopelnų. Ji nėra užsitarnaujama ar išsireikalaujama, o tegali būti priimta. Šią meilę liudija Jėzus – mylimasis Tėvo Sūnus, pats joje esantis nuo pradžios, joje pasiliekantis, iš jos atėjęs pas mus ir mus į ją vedantis. Jis kviečia pasilikti šioje meilėje, kad mumyse būtų Jo džiaugsmas ir kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų (plg. Jn 15, 9. 11). Jėzus nori, kad ir kiekvieno iš mūsų širdį paliestų dangaus šypsena – Tėvo meilė.
Jėzus kalba apie įsakymų laikymąsi (plg. Jn 15,10). Apaštalas Jonas primena, kad Dievo „įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3). Iš esmės tai yra vienas įsakymas, kasdien vis iš naujo įgyvendinamas. Laikytis to, ką sako Dievas. Laikytis Jo žodžio. Pirmiau nei ką nors įsako daryti ar nedaryti, šis žodis teigia neišsakomą, dievišką meilę kiekvienam iš mūsų. Jei jį pirmiausia ir vis iš naujo kasdien išgirstume, mums nebūtų neįmanoma mylėti ir tuo pačiu – vykdyti pagrindinį įsakymą (plg. Jn 15, 12). Dievas nori, kad gyvenčiau, kad jausčiausi mylimas ir mylėčiau. Visada. Nors ir nepajėgdamas tobulai mylėti, bet, pamiršęs kas už manęs, veržčiausi pirmyn, į tikslą, Kristaus Jėzaus pagautas (plg. Fil 3, 12-14). Pagautas dangaus šypsenos.
Šių dienų prancūzų rašytojo Philippe Claudel romane „Brodekas“ įtaigiai parodoma meilės jėga. Viena iš romano dedikacijų yra „visiems tiems, kurie mano esą niekas“ [1]. Romano pagrindinis herojus perėjo nežmoniškus sunkumus. Jo žmogiškasis orumas buvo pamintas sunkiai suvokiamu būdu. Tačiau jis grįžo iš ten, iš kur negrįžtama, nes buvo vedamas meilės. Meilės žmonai, kurią turėjo palikti nežinioje, ir apie kurią nepaliovė galvojęs. Rado ją vos išgyvenusią, taip pat žiauraus smurto auką. Smurto, aptemdžiusio jos protą. Ir rado mažą dukrelę, kurios nebuvo. Ir kuri yra ne jo, bet pradėta iš žiaurios, aklos, nepateisinamos prievartos. Stebina šio tėvo laikysena. Štai ką jis mintyse sako šiai mažai mergytei. Turbūt tik mintyse, o gal ir balsu, nors ji dar per maža, kad tai suprastų:
Bus tokių, kurie tau sakys, kad tu niekieno vaikas, vaikas su purvo dėme, vaikas, pagimdytas neapykantos ir siaubo. Bus tokių, kurie sakys, kad tu bjaurus vaikas, pradėtas iš bjaurasties, kad tu – purvyno vaikas, susitepęs jau gerokai prieš gimdamas. Neklausyk jų, maldauju, mano mažyte, neklausyk. Aš tau sakau, kad tu – mano vaikas ir aš tave myliu. Sakau tau, siaubas kartais pagimdo grožį, tyrumą ir žavesį. Sakau tau, aš esu ir visada būsiu tavo tėvas. Sakau, kad ant kruvinų pūlių kartais išauga gražiausios rožės. Sakau – tu aušra, rytdiena, tu – visi rytojai, ir svarbu tik tai, kas paverčia tave pažadu. Sakau, tu – mano laimė ir mano atleidimas. […] tu – visas mano gyvenimas [2].
Tai romano pagrindinio personažo žodžiai. Man atrodo, kad juose nuostabiai įtaigiai atsispindi visa pakelianti ir ištverianti Tėvo meilė. Toks yra mūsų Tėvas. Jo šypsena per Jo žodį, per Jėzų Kristų, per Mariją, Kazimierą ir visus šventuosius, per kiekvieną gėrio ir grožio trupinį tepasiekia kasdien kiekvieną iš mūsų. Ypač tada, kai jaučiamės esą niekas. Tepripildo mus dangaus džiaugsmas.
[1] Philippe Claudel, Brodekas, Baltos lankos, Vilnius 2018, 5.
[2] Ten pat, 232.
+ Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Pamokslas, sakytas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje per šv. Kazimiero iškilmę 2020 metų kovo 4 dieną.