Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
liturginiame metų cikle Bažnyčia švenčia keturis gimtadienius. Jėzaus Kristaus gimimą – per Kalėdų iškilmę gruodžio 25-ą, Marijos gimimą – rugsėjo 8 dieną, o šv. Jono Krikštytojo gimimą – birželio 24-ą. Ir šiandieną – per Sekmines – švenčiame Bažnyčios gimimą, mūsų gimtadienį.
Per tas Sekmines, apie kurias girdėjome pirmajame skaitinyje, gimė Bažnyčia. Šventoji Dvasia nužengė ant visų buvusių aukštutiniame kambaryje, uždegė mokinius drąsa skelbti Jėzų kaip Viešpatį ir Išganytoją, išliejo įvairių kalbų supratimo dovaną ir subūrė Kristaus mokinius į vieną šeimą. Su tomis Sekminėmis prasidėjo Bažnyčios laikas. Šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje apie Šventąją Dvasią labai gražiai parašė: „Bažnyčios laikas prasidėjo tada, kai su Globėju, tiesos Dvasia, labai aiškiai susiję pažadai ir pranašystės pradėjo pildytis apaštaluose, šitaip rodydami Bažnyčios gimimą. Apaštalų darbuose apie tai dažnai ir daug kur kalbama. […] Pagal ankstyvosios bendruomenės supratimą Šventoji Dvasia vadovavo nematomu būdu – tačiau visi tai „matė“ – tiems, kurie po Viešpaties Jėzaus iškeliavimo jautėsi likę našlaičiai. Šventajai Dvasiai atėjus, jie pasijuto galį atlikti jiems patikėtą misiją. Jie pasijuto kupini jėgų“ (DV 25).
Čia mums, katalikams, labai svarbu įsisąmoninti: Šventoji Dvasia, dažnam taip sunkiai suvokiama, yra nematoma, tačiau jos veikimas yra matomas ir – neretai – jaučiamas. Ji ateina ir suteikia savo dovanų, kurios yra reikalingos Bažnyčios misijai vykdyti ir asmeniniam šventumui pasiekti. Ir šiandien noriu į tai atkreipti Jūsų dėmesį, nes šventumo siekimas labai dažnai mums nesuprantamas. Mes įsivaizduojame, kad savo pastangomis turime pasiekti kažkokį šventumą. Sekminių šventė primena mums, kad mes esame šventi, nes Šventoji Dvasia gyvena mumyse. Mes ją gavome Krikšto sakramento, Sutvirtinimo sakramento metu. Ji veikia per visus sakramentus. Ir kai ką nors padarom sutrukdydami jos buvimui mūsų širdyje – Sutaikinimo sakramente ji ateina ir vėl pripildo mus Savimi. Mes esame šventi todėl, kad Šventoji Dvasia yra mumyse. O mūsų darbas – nieko nedaryti, kas sutrukdytų jos veikimui mumyse. Jei mes klausysim jos balso ir vykdysim jos paskatinimus – mes liksime ir tapsime kasdien vis šventesni.
Pirmųjų Sekminių aprašyme matome vienos itin keistos dovanos pasireiškimą: mokiniams ėmus pasakoti apie įstabius Dievo darbus, visi kitataučiai juos suprato, nes kiekvienas girdėjo juos kalbant sava kalba. Pavadinčiau tai susikalbėjimo malone, kurios, manyčiau, nepakenktų ir mums šiais laikais daugiau turėti. Tai buvo išties ypatinga patirtis, nes, kaip rašoma, visi buvo nustėrę ir lyg nesavi. Jeigu paklaustumėte, kaip tokia „susikalbėjimo malonė“ pasireiškia šiandien, atsakyčiau labai paprastai: per meilę. Būtent nesuinteresuotos, gailestingos ir pasiaukojančios meilės kalba yra suprantama visų tautų, kultūrų ir religijų žmonėms. Iš tiesų mylėdami visada būsime suprasti, net jei neištarsime nė vieno žodžio.
Su Sekminėmis Bažnyčia ne tik gimė – ji iškart pradėjo savo misiją. Popiežius Paulius VI taikliai reziumavo: „Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų“ (Evangelii nuntiandi 14). Būtent Šventosios Dvasios įkarštis lėmė pirmųjų krikščionių bendruomenių augimą bei plitimą. Būtent jos veikimo galia kankiniai sugebėjo išlaikyti ištikimybę Kristui net savo ir gyvybės kaina. Dvasia neregimu būdu prasiskverbia pro visokias kliūtis ir pasiekia, atrodytų, nepasiekiamus kampelius, perkeisdama ir žmonių širdis, ir, ilgainiui, civilizacijas.
Jėzaus pažadas nepalikti mūsų našlaičiais ir atsiųsti Globėją išsipildo su kaupu. Šventoji Dvasia ant asmens nužengia su savo gausiomis dovanomis. O Dievas yra dosnus – jis gausiai lieja savo malones tiems, kurie atviri jas priimti. O tiems, kurie ne tik priima, bet ir jas naudoja, jis savo malonių bei dovanų suteikia vis daugiau. Čia veikia paradoksalus dėsnis: dalindamiesi Dvasios dovanomis ne tik nieko neprarandame, bet ir praturtiname kitus ir save pačius. Antrajame skaitinyje girdėti apaštalo žodžiai apie darbų, tarnysčių, dovanų skirtingumą toje pačioje Dvasioje pateikia mums aiškią išvadą: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.“ Praktikuojamas dosnumas auga. Tą galime matyti iš labai šviežio pavyzdžio Lietuvoje karantino metu: savanorių, norinčių padėti, atsirado daugiau nei tų, kurie tos pagalbos kreipėsi. Tai iš tiesų yra piliečių dosnumo rodiklis, kuriuo mūsų visuomenė gali didžiuotis.
Esame kviečiami būti dosnūs, kaip Dievas mums yra dosnus. Dosnūs ne tik gailestingumo darbais, bet ir viltį nešančiais padrąsinimais, atidumu išklausant kitą, suteikiant ryžto, puoselėjant ir, jeigu reikia, ginant krikščioniškąsias vertybes. Evangeliją žmonės turi ne tik išgirsti – jie turi ją patirti. Šiandienos psalmėje giedojome: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.“ Būtent atnaujinimo meldžiame prašydami Šventosios Dvasios. Nesunku pakeisti įstatymus ar taisykles – daug sunkiau pakeisti nuostatas.
Nuostatų pakeitimas – vidinis darbas, kuris dažnai reikalauja didžiulių pastangų bei ryžto ką nors gyvenime keisti. Todėl neretai vengiame atidžiai pažvelgti į savo vidų ir pasiliekame gyvenimo paviršiuje. Karantino sąlygos beveik viso pasaulio žmones privertė sustoti. Dauguma norom nenorom susidūrė su savo vidumi, nuo kurio įprastomis sąlygomis galėjo pabėgti prisidengę kasdieniais rūpesčiais bei darbais.
„Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui“, – sako apaštalas Paulius. Jos dėka keičiasi mūsų širdys, nuostatos, požiūriai ir tampa vis panašesni į Jėzaus. Todėl svarbu kasdien melsti Šventosios Dvasios pagalbos bei malonės būti atidiems jos veikimui. Bažnyčia nuolat klausosi Dvasios balso ir stengiasi eiti ten, kur ji veda. Kiekvienas iš mūsų esame pakviesti įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą ir jos įkvėpimus kasdienybėje. Dvasia mus veda į Tiesios pilnatvę, ji veda į vis glaudesnį ryšį su Dievu. Tad nebijokime įsiklausyti ir atsiliepti į jos postūmius.
Yra senas posakis: kai velnias užtrenkia duris, Dievo Motina atidaro langą. Dievo Motina, kurioje Šventosios Dvasios veikimu įvyko Jėzaus įsikūnijimas, Motina – kuri buvo kartu su apaštalais Sekminių dieną Šventajai Dvasiai nužengiant, ji užtaria mus, kad priimtumėm Šventosios Dvasios teikiamas dovanas. Viešpats niekada nepalieka mūsų be išeities. Kai per karantiną užsidarė bažnyčių durys pamaldų metu, atsivėrė interneto galimybių langas.
Ne vienas žmogus, Mišiose lankęsis tik sekmadieniais, šv. Mišias ėmė stebėti dažniau nei kartą per savaitę. Netekę galimybės melstis bendrai, buvome stumtelėti daugiau melstis asmeniškai ir kartu – savo šeimose. Dvasia nuolat kuria naują dangų ir naują žemę, pradėdama nuo kiekvieno asmens širdies. Atsiverkime jai, ir jos vedami gyvensime atnaujintus gyvenimus. Jei leisimės atnaujinami, atsinaujins ir mūsų santykiai, šeimos, darbovietės, atsinaujins mūsų Bažnyčia ir šalis.
Viešpatie Jėzau Kristau, Tėvo Sūnau, siųsk dabar į Žemę savo Dvasią. Teapsigyvena Šventoji Dvasia visų tautų širdyse, kad būtų apsaugotos nuo sugedimo, nelaimių ir karo. O visų Tautų Motina, Švenčiausioji Mergele Marija, būk mūsų Užtarėja!
Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink Lietuvos, Bažnyčios ir viso pasaulio veidą. Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas Sekminių iškilmėse Vilniaus Kalvarijose, 2020 m. gegužės 31 d.