Brangūs broliai ir seserys,
Susirinkome prisiminti jaudinančio įvykio: prieš 20 metų, po pusę amžiaus trukusio ateistinių vandalų siautėjimo, jų išniekinta Vilniaus arkikatedra bazilika buvo atšventinta ir vėl tapo Dievo namais, visų tikinčiųjų namais.
Daugelis Lietuvos šeimų patyrė tremties ir netekties skausmą, buvo priversti palikti savo namus. Tikinčiųjų išvarymas iš Dievo namų, iš Dievo šventovės, jos pavertimas „prekybos namais“, „plėšikų landyne“ buvo skaudus smūgis ir didelis išbandymas mūsų tautai. Metų metais tikinčiųjų su meile ir pasiaukojimu kaupti bei puoselėti liturginiai indai, šventi paveikslai, brangios relikvijos buvo išplėštos, išdraskytos, išniekintos ar paprasčiausiai pavogtos ir parduotos. Likusi be svarbiausių šventovių, be teisės mokytis savo tėvų istorijos, išpažinti tikėjimą ir gyventi laisve, mūsų tauta patyrė benamių dalią ir iki šiandien sunkiai gydo skaudžias būtosios vergovės žaizdas.
Be Dievo namų, be religinio ugdymo galimybių, be nevaržomo Evangelijos liudijimo labai sunyko ne tik mūrinės bažnyčios, bet ir dvasinis Dievo buveinės kūrimas žmonių širdyse. Tačiau Šventosios Dvasios kibirkštys iki skausmo degino apiplėštus Dievo vaikus tiek tolimojo Sibiro lageriuose bei laikinuose pabėgėlių prieglobsčiuose, tiek savame krašte, kur visaip stengtasi ištrinti žmonių atmintį, atimti jų savastį, suardyti vienybę ir paniekinti orumą.
Dvasinės šventovės žmonių širdyse liko smarkiai apirusios, tačiau išliko dėka tų negęstančių, skaudžiai maudžiančių Dvasios kibirkščių, kurias seneliai ir tėvai perdavė savo vaikams. Neturime pamiršti šios skaudžios mūsų tautos praeities, nes dabartis išaugusi iš istorijos šaknų.
Po svaigių žodinės, mitinginės kovos pergalių teko imtis sunkaus šventovių atkūrimo darbo. Bažnyčių motinos Katedros atšventinimas buvo pirmasis tikros laisvės susigrąžinimo ženklas. Ne vien tikintieji, bet ir vos paliestieji Dievo malonės, ilgai slėpto nepasotinamo amžinybės ilgesio, su ašaromis susirinko į namus, kurių praradimo skausmas taip ilgai degino jų širdis. Dievas, gailestingasis Tėvas, apkabino savo sugrįžusius vaikus ir vėl apsigyveno tarp jų.
Jau 20 metų šiuose mūsų protėvių su meile ir pasiaukojimu statytuose Dievo namuose vėl gyvena Viešpats. Iš tremties sugrįžo lietuvių tautos šventasis karalaitis Kazimieras.
Krikšto vanduo čia įveda mus į Dievo šeimą, Atgailos sakramentas padeda priimti Dievo gailestingumą, Eucharistija suvienija bendruomenę, Santuoka sutvirtina šeimos ištikimybę, buvo pašventinta devynios dešimtys naujų kunigų, būriai vaikų susitiko su Kristumi Pirmosios Komunijos šventėje. Katedra priglaudė už laisvę žuvusių tėvynės gynėjų karstus, sugėrė žmonių ašaras ir maldas, joje kilo smilkalo dūmas ir žmonių dūsavimai.
Ką reiškia bendruomenei ši šventovė? Tai Dievo didybės, meilės ir gailestingumo žemiškasis ženklas. Amžių amžiais menininkai kūrė, puošė ir puoselėjo šventoves, kad jos mums bylotų apie amžinybės grožį, apie šventumo grožį, kurio ilgesys ir nenumaldomas troškimas yra įdiegtas į kiekvieno žmogaus širdį.
Šventovė iš esmės skiriasi nuo gyvenamųjų namų, teatrų ir koncertų salių savo šventa erdve, kurioje nuolat gyvena Dievo Dvasia. Senojo Testamento šventovės turėdavo vadinamąją šventų švenčiausiąją vietą, į kurią patekti galėjo vienintelis auką aukojantis dvasininkas. Taip buvo reiškiama ypatinga pagarba Dievo buvimui tarp mūsų.
Nelaisvės metais stengtasi ištrinti šventumo suvokimą: bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, parodų ir koncertų salėmis, net ateistiniais muziejais. Šventą Dievo ir žmogaus susitikimo vietą buvo bandoma pakeisti vadinamosios „dvasingos kultūros“ vieta. Dar ir šiandien, kai turime tiek daug menui bei pramogoms skirtų erdvių, bažnyčias bandoma gretinti su šiomis kultūros institucijomis. Žinoma, ir mes, kunigai, turėtume gerai suprasti, kad į bažnyčią žmones reikia traukti ne gražia muzika, poezija ar vaidinimais, bet Dievo Žodžiu perduodamo tikėjimo ugnimi. Reikia drįsti išeiti už šventovės sienų ir, kaip Kristus, leistis gelbėti kelio į Dievo namus nerandančių Jo vaikų, padėti visiems išgirsti Gerąją Žinią. Tik tuomet žmonės pajus šventovės ilgesį bei trauką ir patys į ją ateis. Čia jie išgyvens gyvą susitikimą su Dievu, kurį palydi sakrali bažnytinė muzika, bendras giedojimas, taurūs vertingo meno kūriniai padeda įsigyventi į Dievo slėpinį.
Dievo namai yra kiekvieno krikščionio namai. Kur benuvyktume, kokį pasaulio miestą ar miestelį beaplankytume, visur mus pasitinka bokštas su kryžiumi. Ir nesvarbu, kokia kalba laikomos šventosios Mišios, jos mums yra sãvos, eucharistinis Jėzus ateina pas mus ir mes tampame viena šeima, viena bendrija.
Kiekvienoje šventovėje Dievas mus kviečia atsigręžti į Jį. Susiburti apie Jo šventąjį altorių, atverti savo širdis Jo malonei, pasitikėti Jo meile ir gailestingumu. Išgirdus šį kvietimą, tarp mūsų nyksta susiskaldymas ir neapykanta, grįžta taika ir ramybė.
Su Dievo pagalba greičiau įveiksime laikinus sunkumus, geriau matysime tai, kas mus jungia, o ne kas skiria. Sugebėsime ištiesti vieni kitiems ranką, drauge dirbti ir melstis, kad Dievo padedami atstatytume ne tik mūrines šventoves, bet ir dvasines mūsų širdžių, šeimų ir bendruomenių šventoves, prikeltume tautą iš mirtinos susvetimėjimo, individualizmo ir nevilties ligos.
Bažnyčia nuolat dalyvauja Kristaus prisikėlime. Mūsų dienų Bažnyčia turi atsikratyti sustabarėjusių įpročių, kompromisų, nuodėmių. Turime pereiti apvalančią ugnį, kuri nuskaistintų Bažnyčios veidą. Aš matau daug aiškių prisikėlimo ženklų, ypač tarp jaunų žmonių. Jie išdrįsta mylėti Bažnyčią ir atiduoti save, kad ji būtų gyva, jauna ir veiksminga. Jie sugeba Bažnyčioje susitikti Kristų, nors kartais mes, dvasininkai, kurie turėtume jiems padėti, nesugebame parodyti spindinčio Motinos Bažnyčios veido. Tačiau Dievo Dvasia yra veiksminga ir gyva. Todėl melskime Dievą psalmės žodžiais: Vieno teprašau iš Viešpaties, tik vieno trokštu – VIEŠPATIES Namuose gyventi kiekvieną savo gyvenimo dieną, VIEŠPATIES žavumu gėrėtis ir lankyti Jojo Šventyklą. Juk vargo dieną Jis paslėps mane savo pastogėje, suteiks man globą savo Palapinėje (Ps 27, 4–5).
Būdami drauge su Dievu mes būsime stiprūs ir įveiksime visas negandas, perduosime vaikams ir jaunimui ne žinias apie Dievą, bet gyvąją Dievo Dvasią, kuri kuria gyvenimą, grožį ir gėrį. Tik laisvi žmonės, kurie sugeba rinktis tai, kas yra geriausia, sukuria stebuklus: puošia ir puoselėja mūrines šventoves, o drauge myli, saugo ir gerbia kiekvieną žmogų kaip Dievo kūrinį, Jo dvasinę šventovę, apie kurią šiandien mums kalba apaštalas Paulius: Dievo šventovė šventa ir toji šventovė – tai jūs! (1 Kor 3, 17).
Tegul Arkikatedros atšventinimo minėjimas padrąsina mus atverti duris Kristui, idant Jo padedami kurtume meilės, taikos, teisingumo ir ramybės karalystę mūsų šeimose ir bendruomenėse. Šio altoriaus smilkymu prasidėjo šventumo grįžimas į svetimųjų nuteriotą ir dvasiškai apleistą tėvynę. Tegul kas kartą, kai prie šio altoriaus pavedame ir paaukojame mūsų tautą Viešpačiui, Dievo dvasia mus pavedėja vidinio laisvėjimo keliu, idant jokiame širdies užkaboryje neliktų pykčio ir abejonės, idant maldoje susivieniję su buvusiomis ir ateinančiomis kartomis būtume vieningi ir laisvi Lietuvos vaikai.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas