Mąstymai ir maldos, rengtos Nacionaliniam gailestingumo kongresui 2016 m. gegužės 6–8 d. Mąstymus parengė kun. Kęstutis Dvareckas.
I PALAIMINIMAS: Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra Dangaus karalystė
Dangaus karalystė panaši į raugą… garstyčios grūdelį… brangiausią perlą… paslėptą lobį…
Kai niekuo nebegaliu pasigirti, tik silpnumais, sunkumais, klaidomis ir negaliomis, – esu palaimintas būtinybe, poreikiu Tavęs, Gailestingume… Palaimintas bejėgyste priešintis Tau, Gelbėtojau…
Laimingi beldžiantieji – jiems bus atidaryta… Laimingi ieškantieji – jie atras daugiau, nei tikėjosi…
Palaimintas esu ne tuomet, kai nieko nebetrūksta, kai patinku sau ir kitiems, kai esu patenkintas savimi, kai vienintelis rūpestis – kaipgi visa tai išsaugoti ir išlaikyti, o atvirkščiai – kuo daugiau išdalinu, tuo daugiau turiu… Kuo mažiau manęs, tuo daugiau Tavęs mano gyvenime, Jėzau…
Tuomet ieškojimas – ne hobis ar laisvalaikio praleidimo forma, o būtinybė, it paskutinis šiaudas išsigelbėti… Tuomet beldimas – ne barbenimas pirštais iš nuobodulio, o kasdienės pastangos Gyventi… Sunku turtingajam patekti į dangaus karalystę… sunku turtingajam – kupranugariui lengviau… Kai turėjimas – priemonė būti labiau žmogumi, priemonė tarnauti dalinantis – tampa tikslu, sunku man… mums… kupranugariui lengviau…
Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jie ieško, beldžia, – palaiminti šimtais namų, brolių ir sesių, palaiminti dieviškomis akimirkomis – it garstyčios grūdeliais, išaugančiais į Dangaus Karalystės medį…
Dieve, savuoju Gailestingumu palieski ir perkeiski mūsų širdis, kad gebėtume atskirti grūdus nuo pelų; gydyki mus ir visą mūsų visuomenę nuo godumo, savanaudiškumo, nepagarbos ir nejautrumo artimui, parsidavėliškumo ir visų pražūtingų polinkių, vedančių į susvetimėjimą bei susiskaldymą. Sutraukyki, Gelbėtojau, mūsų prisirišimą prie netikrų dalykų.
Palaimink, Jėzau Kristau, mus ir visus žmones savąja Dvasia, kad turėdami akis atpažintume Tavąjį veidą kiekviename sutiktajame; kad turėdami ausis girdėtume Meilės įsakymą ir būtume jam jautrūs; kad turėdami rankas laimintume ir apkabintume, o ne grūmotume ir atstumtume; kad turėdami širdis jaustume ir atjaustume. Palaiminki mus ilgesiu Dangaus Karalystės, kur tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
II PALAIMINIMAS: Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti
Liūdesys ypač dabar, kai visi trokštam vien džiaugsmo, dvelkia skausmu, vilties galynėjimusi su beviltiškumu ir savigaila… ir visgi – kada ir koks liūdesys geriau nei džiaugsmas? Kada jis ne merdėjimo, o skausmingo palaiminimo įsčios?
Palaimintas liūdesiu esu, kai mano tuščiagarbiai ir trumpalaikiai, į savęs, kitų, į Meilės sunaikinimą vedantys norai pralaimi Dievo norui ir pastangoms mane, mus išgelbėti… Palaiminti liūdesiu, kai esame sustabdomi savęs ar vienas kito naikinimo kelyje…
Palaimintas liūdesiu – kai negaunu to, ko noriu, nes mano gerais norais kelias neretai į niekur, į pražūtį, į pragarą grįstas… keistas aš – dažnai noriu to, ko man visai nereikia, kas mane pavergia, apsunkina, kam nejučia pradedu tarnauti…
Nors ir sunku tą pripažinti – nenubaustas, o palaimintas esu, kai netenku to, ką branginu labiau nei Tave, Jėzau, Gyvenime, Žmogau…
Kai vien norėdamas daugiau turėti dirbu ir stengiuosi, palaimintas mano netekties liūdesys, atgręžiantis mane į Žmogų… į Dievą… į Dangų…
Išlaisvina liūdesys iš visagalybės iliuzijų, iš pražūtingų mėginimų būti Dievu, Teisėju, Vertintoju, išlaisvina, kad būčiau žmogus – Dievo mylimas ne už kažką, o nepaisant visko… Žmogus, kuriuo Dievas rūpinasi, auklėja, kurį augina Dangui… išlaisvina, kad būčiau brolis, sesė, tėvas, motina, draugas…
Kai netenku visko ar visų, ką branginau labiau nei Dievą, ką garbinau ir kam tarnavau, – laimingas aš… nors liūdintis…
Kai pasiklystu, kai nežinau kur link – palaimingas liūdesys moko rinktis Kelią, o ne akligatvį… Kelią vienas pas kitą, Kelią namo, Kelią pas Tėtį…
Laimingas ne tada, kai jūra iki kelių, kai juokiuosi, nors aplinkiniai verkia… Palaimintas gebėjimu verkti su verkiančiais, džiaugtis su besidžiaugiančiais…
Viešpatie, atleisk mums ir visiems, kai liūdiname Tave ir savo artimuosius nežmonišku elgesiu. Pasigailėki visų, kurie apleidžia vaikus, išlieja savo apmaudą ir pyktį ant nekaltojo, silpnesniojo. Stiprink ir guoski vienišus žmones, išsiskyrusius vyrus ir moteris, senelius, ligonius, neįgaliuosius. Padėk mums užstoti skriaudžiamuosius ir jiems pagelbėti – išnaudojamiems vaikams, smurtą patiriančioms moterims, benamiams, kaliniams. Palaiminki, Jėzau, drąsa gyventi pagal Tavo valią, darant gera kiekvienam sutiktajam.
Savuoju Gailestingumu ištirpdyk visus skubotų vertinimų spąstus, visus nesusikalbėjimo ir nejautrumo vienas kitam ledynus. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
III PALAIMINIMAS: Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę
Paprasta, suprantama, žmogiška – beveik instinktyviai į pyktį atsiliepiame pykčiu – kaip šauksi, taip atsilieps? Ir taip, vieningai norėdami gera, skylę lopom dar didesne skyle, meilės stygių ir nežmoniškumą – dar didesniu nežmoniškumu…
Palaiminti mes, kai pykčio ir pretenzijų vietą užima Meilė, kviečianti melstis už kitą, kitokį… net už persekiotojus…
Palaiminti mes, kai, Dievo paliesti, šventųjų mokomi ir užtariami, gebame blogį nugalėti gerumu… užkariauti žemę Meile…
Romumas gydo, pyktis – žudo… ir ne tik kitą… visų pirma mane patį – juk tiek viena, tiek kita tarpsta, bręsta, šakojasi manyje, mano širdyje, lūpose, veiksmuose…
Jei į Tavo pykčio sakinį aš atsiliepsiu įsiskaudinimų ir moralizavimų litanija, jei susireikšminimo kalną mėginu peraugti pykčio kalnynais, net jei man ir pavyksta, vargšas aš… pralaimėjom abu…
Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, – taip darydami, jūs kraunate žarijas ant jų galvų…
Taip… mūsų gebėjimas daryti gera smulkus, kuklus – tik žarijos… bet papūtus Dvasios vėjui tarp mūsų skleidžiasi Gailestingumas…
Garsiai rėkti ar kantriai melstis?
Aiškinti ir moralizuoti ar klausytis, įsiklausyti ir drauge ieškoti?
Atsukt kitą skruostą ar akis už akį?
Palaiminti mes, kai širdyje gimstantį blogį – o juk iš širdies išeina visa… – nugali Dievo gerumas, Jo Meilė…
Nepralaimėsime darydami gera, mylėdami, iki 77 kartų atleisdami…
Žemę paveldės, o ne įsigis… romieji…
Dieve, stiprink visus, neatsakančius į smurtą smurtu, į pyktį – pykčiu; nebijančius sąžiningai apmąstyti ir apgailėti skausmingos Lietuvos praeities, kad ji niekuomet nebepasikartotų. Savuoju Gailestingumu valyki, tvarstyki, gydyki žaizdas, kurias sukėlė išdavystės, kaimynų, artimųjų įskundimai, žudynės… Pasigailėk mūsų, Viešpatie, nes esame ir aukos, ir budeliai. Padėk atpažinti Tavąjį artumą ir juo stiprintis savo gyvenime ir visuose išbandymuose. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
IV PALAIMINIMAS: Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti
Kai trokštu daug, kai alkstu bet ko, kad tik nebejausčiau tuštumos, kad tik užgožčiau spengiančią tylą, kurioje mane kalbina nepažintasis, ignoruotas ir engtas Aš Esu… toli, oi, toli nusiiriam nuo gyvenimo kranto į neišbrendamus konfliktų pelkynus… ir net jei pavyksta gauti tai, ko siekėme, apetitas auga bevalgant… negana… nutukęs, bet alkanas… minioje, bet vienišas… klaidžiodamas po prasmės alkį ir kitokio – žmogiškesnio – gyvenimo troškulį, suprantu: palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie žino, ko nori, ko prašo, – nes jie stengiasi dėl Jo, – o visa kita pridedama… su kaupu pridedama…
Aš trokštu… kaip žuvis saulėtam krante… ko? Revanšo? Dar vieno šanso? Nuosavos jūros? Didelių namų, kuriuose galėčiau žaisti slėpynes, vis iš naujo slėptis nuo savęs, nuo kito, nuo Dievo?
Palaiminti tie, kurie trokšta ne lėktuvo, o skrydžio, ne stebuklų, o Dievo…
Laimingieji trokšta ne įtaigių imitacijų, surogatų, pakaitalų, o išlaisvinančios, kad ir skausmingos, Tiesos… ir teisumo savo darbuose, siekiuose, santykiuose…
Kai jaučiu, kad kažkas ne taip – ne taip gyvenu, nors ir siekiu, – rezultatai apsunkina – laiminamas, o ne baudžiamas esu tikrumo alkiu, bendrystės, tikros draugystės troškimu.
Kai esame šaukiami iš patogaus, pamėgto klystkelio į Kelią, vedantį į susitaikinimą su Dievu, savimi, broliu, sese – palaiminti mes…
Paliesk, Viešpatie, ir atverk užkietėjusias širdis visų, kurie palaiko neteisingus, kitus išnaudojančius sprendimus, lobsta iš kitų neatlyginamo darbo, yra abejingi bedarbiams, kenčiantiems. Jėzau, Tu, kentėjęs už mūsų nuodėmes, paguosk ir atsiųsk pagalbą benamiams, apleistiems vaikams, emigrantams ir karo pabėgėliams, išnaudojamiems.
Stiprinki visus, neabejingus kitų poreikiams, ir jų pavyzdžiu mokyki mus tapti Tavąja pagalba žmogui. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
V PALAIMINIMAS: Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo
Žvelgiant į veidą Gailestingumui:
dyla šarvai, už kurių kartais jaučiuosi ne toks pažeidžiamas, bet klaikiai vienišas;
demaskuojamas kruopščiai slepiamas ribotumas, nes vis dar sergu visagalybės mėginimais;
atskleidžiamas polinkis į šalikeles, kurių karčiamose skandinamas gyvenimas;
išnyra, regis, nepereinami susireikšminimo kalnynai, užstojantys tiek Dievą, tiek Žmogų.
Gailestingumas pražysta ir atsiskleidžia mano įnirtingai teisinamo beviltiško bejėgiškumo tirštume… Jis sudygsta karštligiškomis pastangomis iškreiptoje realybėj… Realybėje, alsuojančioje akligatviais.
Nebėgant nuo atleidimo prašančio žmogaus – sutinkamas Dievas. „Atleiskite ir Jums bus atleista“, „duokite ir jums bus duota“, „neteiskite ir nebūsite teisiami“, nes „kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta“.
Palaiminti gebantys atleisti, užuot rauginę širdyje neapykantą ir nuoskaudas. Palaiminti trokštantys suprasti ir padėti, o ne paskubom nuteisti ir nubausti. Palaiminti išdrįstantys prisiliesti prie kito žaizdų – jie patiria Gailestingumo Karaliaus artumą.
Priimti ir dalintis. Gailestingumu. Gailestingumas kviečia Gailestingumui. Gailestingumas gimdo Gailestingumą.
Viešpatie, savuoju Gailestingumu sušildyki širdis visų, negebančių atleisti, duoti, neteisti… Pasigailėk mūsų, kai, patys patyrę Tavojo Gailestingumo apstybę, kitus smerkiame ir šaltakraujiškais žvilgsniais, nuodėmingais veiksmais ar neveikimu žudome tuos, kurie kenčia šalia mūsų. Nuginkluoki mus, Viešpatie, savuoju Gailestingumu, kad kovotume ne už teisę mirti, o už teisę gyventi… Drąsink visus, kuriems žinia apie naują gyvybę sukelia išgąstį, sulaikyk, kai kyla noras bausti kitaip manančius, kalbančius ar atrodančius…
Savuoju palaiminimu sutraukyk visų, kurie yra prasikaltę, išsisukinėjimų grandines, nes kaltės pripažinimas veda į Tavąjį atleidimą. Palaimink mus ir visą pasaulį Tavo Gailestingumo patyrimu.
Gailestingumo Motina, Švenčiausioji Mergele Marija, užtarki mus. Amen.
VI PALAIMINIMAS: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą
Kartą sutiktas žmogus guodėsi, kad vaikščiodamas po mišką nebemato jokio grožio – žvelgdamas į dailiai nuaugusį medį, kaip ir dera medkirčiui, jis mintyse skaičiuoja medienos vertę. Panašiai atsitinka ir mums, apipiltiems Dievo malonėmis, žvelgiant į Dievą… Vartotojiškos patirties nugenėti, naudos siekimu įpratę save motyvuoti, mes kaip tas žmogus, kuris nemato medžio, o tik medieną, – nematome Dievo, kuris yra… yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos…
Kai širdis aptukusi nauda, apsiginklavusi ištvermingumu siekiant savų tikslų, o ne Dievo valios atpažinimo ir įgyvendinimo, – nebematome nei Dievo, nei žmonių… tik save…
Tyra širdis nesavanaudiškai žvelgia į kitą ir susitikimuose su žmonėmis atpažįsta ir patiria gelbstintį Dievo veikimą.
Tyraširdžiai regi Dievą… prašantį išmaldos prie senamiesčio šventovių… kenčiantį Lukiškių ar Pravieniškių kamerose… merdintį slaugos ligoninėse… besišypsantį kūdikių ar kūdikiškų suaugusiųjų lūpose… žaidžiantį krykštaujančiųjų gretose… Neužsimerkti… neužsikimšti ausų… neskubėti vertinti ir kritikuoti.. klausymusi ir paklusnumu Meilei skaidrinti, tyrinti širdį… kad praregėtume… regėtume Dievą…
Dieve, apvalyk mūsų ir viso pasaulio žmonių širdis nuo godumo ir nejautrumo Tau, Pasaulio Gelbėtojau. Savuoju palaiminimu sutraukyk visų priklausomybes kenčiančiųjų grandines… Savuoju artumu gesink visus, pilančius purvą tiek virtualiame, tiek realiame pasaulyje. Pasigailėki visų, kurie yra sužeisti nežmoniško žmonių elgesio: visų, patyrusių prievartą, pažeminimus ir išnaudojimą.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie: išimk akmeninę širdį, duoki jautrią, atjaučiančią – gailestingą ir mylinčią. Panardinki mus, mūsų Tėvynę ir visą Pasaulį į savojo gailestingumo gelmes. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Meldžiame Šventojo Jono Pauliaus II užtarimo:
O Švenčiausioji Trejybe, dėkojame Tau, kad Bažnyčiai padovanojai šventąjį Joną Paulių II ir kad jame nušvito Tėvo švelnumas, Kristaus kryžiaus garbė ir meilės Dvasios švytėjimas. Jis, visiškai atsidavęs Tavo begaliniam gailestingumui ir motiniškai Marijos globai, mums paliko gyvą Jėzaus, Gerojo Ganytojo, paveikslą ir nurodė šventumą kaip aukščiausią gyvenimo matą, leidžiantį pasiekti amžinąją bendrystę su Tavimi. Jam užtariant, pagal savo valią suteik tai, ko meldžiame.
VII PALAIMINIMAS: Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais
Dėl „šventos“ ramybės meluoti? Dėl konfliktų baimės išsižadėti ir išsiginti? Tapti bestuburiu pataikūnu, greit susiorientuojančiu įvairiose situacijose ir kalbančiu tik tai, ką kiti nori girdėti, mąstančiu ir besielgiančiu tik taip, kaip kiti tikisi? Kurti taiką savaip interpretuotu Dievo žodžiu ir netikru altruizmu? Kurti ramybę?
Kiek teko dalyvauti besivaidijančiųjų pokalbiuose, ausis rėžė kaltinimai ir ilgai puoselėtų, saugotų, įsisenėjusių nuoskaudų kruša. Abu teisūs ir abu klysta… Kam pritarti, kad taptum taikdariu?
Ar taika ir ramybė yra tikslas, kurio turime siekti bet kokiomis priemonėmis, naiviai vildamiesi, kad tikslas pateisina priemones, ar tai pasekmė – gyvenimo su Dievu pasekmė… Jo valios pildymo kasdienybėje vaisius?
Taikos nešėjas… taikdarys… Davatkiškas, fobijose įkalintas žmogus ar nepatogus gydytojas, darantis ne tai, ko norisi, o tai, ką reikia? Kalbantis ne tai, kas guodžia, o sakantis tiesą, kuri yra sveikimo startas? Nebijoti nepatikti… būti sūriam… Dievo klausyti labiau nei žmonių… Taikdarių ramybė ir jėga kyla ne iš žmonių palaikymo, o iš vienybės su Dievu, iš buvimo Dievo mylimais vaikais, pašauktais gyventi, augti ir auginti vykdant Jo valią.
Įtakingųjų vaikai ypatingi… o Dievo?
Palaiminti kuriantys taiką – gyvenime vykdantys Dievo valią…
Palaiminti mes, kai visuose konfliktuose ne vienas kitam įrodinėjam, trokšdami vienas kitą nugalėt, o drauge ieškom Tiesos – Kristaus… kuris atneša laisvę ir taiką… Palaiminti mes, kai išdrįstam užsikrėsti dangiškojo Tėvo skausmu, kai jis kantriai kviečia paklydėlį Namo…
Taikoje su Dievu gimsta tikroji mūsų taika…
Dėkojame Tau, Gelbėtojau, už visus žmones, kurie išdrįso atsiliepti į Tavąjį pašaukimą tarnauti ir kasdien rizikuodami savo darbais liudija Tavo Meilę Žmogui. Ačiū už visus, dirbančius misijose, už visus, slaugančius sužeistuosius, už visus ir kiekvieną, nešantį taiką į mūsų širdis, šeimas, bendruomenes, tautas ir visą pasaulį.
Gailestingasis Viešpatie, Taikos Kunigaikšti, įženk į visų, pamėgusių kariauti, širdis. Gelbėk pasaulį nuo Melo Tėvo įtakos. Taikos Karaliene, melski už mus. Amen.
Meldžiame šventosios Faustinos užtarimo:
Jėzau, kuris suteikei šventumo dovaną ištikimajai savo begalinio gailestingumo tarnaitei Faustinai, suteik jai užtariant malones, kurių tave prašome. Būdami nusidėjėliai, nesame verti Tavo gailestingumo. Todėl tave prašome, dėl šventosios Faustinos atsidavimo bei aukos dvasios ir jai užtariant, išklausyk mūsų su pasitikėjimu išsakytas maldas.
VIII PALAIMINIMAS: Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė
Turbūt bet koks persekiojimas, žmogiškai žvelgiant, nemielas… o visgi persekiojam vieni kitus… dėl nuomonių skirtumo, dėl klaidų, kurias sunku atleisti, dėl išvaizdos, neatitinkančios standartų, kartais net dėl tikėjimo… Laimingesni turbūt jaučiamės ne tuomet, kai persekioja, o tuomet, kai pritaria, palaiko – net einančius klystkeliais… Duoti skęstančiajam ranką ar akmenį? Padėti savižudžiui mirti ar gyventi?
Pasaulyje jūsų priespauda laukia… bet būkite drąsūs… aš nugalėjau pasaulį… Persekiojimai neišvengiami… visiems nepatiksim ir neįtiksim… nors ir labai stengsimės… Tik dėl ko mus persekioja? Dėl mūsų grandiozinių planų, susireikšminimo, įtaigaus melo, gebėjimo manipuliuoti, kategoriškumo, teisuoliškumo, fariziejiškumo ar dėl Jėzaus?
Sekant Jėzumi, siekiant Dievo karalystės ir Jo teisumo, persekiojimas tampa palaiminimu.
Palaiminti mes, kai pyksta, kad nemeluojam… kai apkalba, kad meldžiamės… kai kritikuoja, kad gelbstim, o ne žudom… palaiminti mes, kai dėl Dievo gauname pakentėti, pirmųjų Kristaus sekėjų pavyzdžiu, būkime linksmi ir džiūgaukim, užuot graudžiai giedoję savigailos litanijas…
Dieve, savuoju Gailestingumu paliesk visus, kurie anksčiau persekiojo arba dabar persekioja teisiuosius, kurie tyli dėl neteisingumo, kurie tuo neteisingumu naudojasi nemokėdami teisingo atlygio, slėpdami mokesčius ar naudodamiesi savo tarnybine padėtimi, – nutrinki visas išnaudojimo schemas. Palaimink mus, Viešpatie, uolumu palaikyti, o ne persekioti; drąsa kovoti su neteisingumu, o ne tūnoti tariamos bejėgystės apkasuose.
Savuoju artumu stiprink visus, persekiojamus dėl Teisumo, ir gydyk jų žaizdas.
Uždek mus, Viešpatie, Dangaus Karalystės ilgesiu, kad dėl gabalėlio žemės neišsižadėtume Dangaus… Palaimink mus, Meile, ištikimybe Tau. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Meldžiame palaimintojo Mykolo Sopočkos užtarimo:
Dieve, Gailestingasis Tėve, Tu leidai palaimintajam kunigui Mykolui tapti Tavo beribio Gailestingumo apaštalu ir karštu Marijos, Gailestingumo Motinos, garbintoju. Jam užtariant, suteik malones, kurių trokštame, kad būtų labiau garbinamas Tavo Gailestingumas ir pasitikima Tavo tėvišku gerumu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
PABAIGA
Visagali gailestingasis Dieve, priimk mūsų garbinimą ir padėką, ir, užtariant tavo šventiesiems, išklausyk mūsų prašymus, kuriuos su pasitikėjimu išsakėme, apmąstydami tavo Sūnaus palaiminimus. Duok mums visiems ryžto atsisakyti blogio ir Šventosios Dvasios pagalba paremk kiekvieną gerą mūsų pasiryžimą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.