Susirinkome prie Krikščioniškų šeimų Karalienės šiais metais, kurie ypatingu būdu paženklinti šeimos tema, – juos Lietuvos vyskupai paskelbė Šeimos metais Lietuvoje, o Vatikane ruošiamasi Šeimos sinodams rudenį ir kitais metais. Šiandien, kai Žemaičių Kalvarijos atlaidų diena skirta Transporto ir kelių priežiūros, remonto ir statybos darbuotojams, dera pamąstyti apie tikrąjį kelią į laimę ir džiaugsmą, kurį mums rodo Dievo Apreiškimas.
Mūsų gyvenimo kelias pilnas duobių ir kliūčių. Gyvename visuomenėje, kuri patiria didelę krizę šeimos srityje. Skaudus skyrybų klausimas, daug kitų žaizdų paliečia mūsų tarpusavio santykius ne tik šeimoje, bet sklinda per visą visuomenę. Tendencijos pasikeitė – jei anksčiau buvo svarbu aukotis dėl kito žmogaus, dabar vis labiau pirmenybė teikiama savo norų tenkinimui ir dažnai tai daroma ilgalaikės gerovės ir kitų žmonių sąskaita.
Marija, Krikščioniškų šeimų Karalienė, yra ne tik galinga užtarėja, kurios pagalbos prašome ir kurios užtarimu pasitikime, bet ir mūsų kelrodė, didžioji mokytoja, savo gyvenimu teikianti mums šeimos gyvenimo pavyzdį, rodanti kryptį į sėkmingą ir laimingą gyvenimą.
Marija mus moko atsiduoti Dievo valiai. Išgirdusi angelo perduotą žinią, ji atsako: „Tebūnie, kaip Tu pasakei.“ Žodžiai „Teesie Tavo valia“, kuriuos nuolat kartojame maldoje, tegul tampa mūsų kasdieniu pasiryžimu ir nusiteikimu išgirsti ir vykdyti Dievo valią. Atsidavimo pavyzdį rodo ne tik Marija, bet ir jos sužadėtinis Juozapas, kuris atvira širdimi priima nežinomybę ir, perspėtas angelo, nepalieka sužadėtinės. Tokį sugebėjimą priimti Dievo valią matome ne tik Evangelijos pradžioje. Juozapas ir Marija nuolat atsiduoda Dievo valiai: kai bėga į Egiptą ar grįžta į Nazaretą, kai Marija lydi savo Sūnų Jo kančios ir mirties kelyje. Taip pat ir sutuoktiniai Dievo valiai atsiduoda ne tik santuokos dieną, kai išpažįsta, kad yra vienas kitam Dievo duoti visam gyvenimui, bet ir atnaujindami šį atsidavimą Dievo valiai kasdieniuose džiaugsmuose ir sunkumuose, kaip byloja santuokinės priesaikos žodžiai: „Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims.“ Šiandien pora susiduria su iššūkiu priimti Dievo valią, kai netikėtai pradeda lauktis kūdikio, o daktarai ar visuomenė savo mąstymu siekia daryti įtaką, kad šeima atsisakytų šios Dievo suteiktos gyvybės dovanos; taip pat kai vienas iš sutuoktinių pakliūva į nelaimę ir likusį gyvenimą turi rimtą negalią. Kad sugebėtume atpažinti Dievo valią ir ją priimtume, kartais turime peržengti asmeninius interesus dėl kito asmens gėrio.
Šiandienos Evangelijoje ir kitose Šventojo Rašto vietose girdime, kad Marija svarstė gyvenimo įvykius savo širdyje. Kad suprastume Dievo valią, turime skirti laiko maldai. Galime mokytis iš Marijos peržvelgti įvairius gyvenimo momentus Dievo akivaizdoje. Kaip tuomet Marija, taip ir mes šiandien ir kasdien sudėkime į Viešpaties rankas visą nerimą, baimę ir nežinomybę. Būdami Jo akivaizdoje svarstykime savo širdyje sunkumus ir džiaugsmus, stenkimės atpažinti Dievo veikimą mūsų gyvenime. Tačiau tam reikia pažinti Dievo veikimą ir istorijos tėkmėje. Jis mums atskleistas Šv. Rašto tekstuose. Marijos maldos žodžiai byloja apie jos gilų pažinimą, kaip Dievas per amžius vedė išrinktąją tautą išganymo keliu. Taip ir mes, kaip gerą žemėlapį, galime naudoti Šventąjį Raštą, kasdien jį skaityti, apmąstyti ten pateiktas pamokas ir pritaikyti jas savo gyvenimo įvykiams. Šitaip atpažįstame Dievo pėdsakus savo gyvenimo kelyje.
Marija mums atskleidžia meilės slėpinį – nuolankios tarnystės, nuoširdaus rūpesčio artimaisiais ir buvimo šalia, kai kitas patiria sunkumų. Šventajame Rašte neaprašyti kasdieniai Marijos darbai. Bet iš patirties žinome, kiek nematytų darbelių sutuoktiniai atlieka savo vaikams ir vienas kitam kasdien besirūpindami šeima ir namais. Kaip Marija, Jūs nuveikiate daugybę darbų, kurie iš pirmo žvilgsnio nematomi, niekur neaprašyti – tokia yra meilės kalba artimiesiems. Nemažiau svarbu sugebėti priimti kito meilės darbus, pagalbą ir globą. Šiandien, kai savarankiškumas iškeltas kaip dominuojantis siekis, mokykimės iš Marijos padėti kitiems, bet kartu sugebėkime priimti Dievo ir kitų žmonių mums teikiamą pagalbą. Ugdykime nesavanaudišką meilę, – ji auga šeimoje, kurioje siekiama gėrio kitam, o ne sau.
Keli mums žinomi epizodai iš Jėzaus vaikystės atskleidžia Marijos kaip rūpestingos motinos atvaizdą. Kiek nerimo ir įtampos patiria motina, pametusi savo Sūnų ir ieškodama Jo, pasilikusio šventykloje. Kiek jaudulio ir nežinomybės patiria tėvai, augindami savo Sūnų – Dievo pateptąjį. Marija užaugina ir paleidžia Jėzų vykdyti Tėvo valios. Taip pat ir šiandien – kiek reikia tėvams nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu, kai tenka išleisti vaikus į pasaulį vykdyti Dievo skirtą misiją.
Pagaliau reikia paminėti dar vieną svarbų Marijos meilės įrodymą – gebėjimą kentėti kartu su kitu. Sakoma, kad tėvams nėra nieko baisiau, kaip laidoti savo vaikus. Marija patiria Jėzaus kančią – lydi Jį, vedamą nukryžiuoti, stovi po kryžiumi, išgyvena savo Sūnaus mirtį. Neišvengiamas skausmas ir kančia drasko motinos širdį. Dažnai kasdienybėje bėgame nuo kenčiančio, net ir artimo žmogaus, patiriančio sunkumus. Marija mus moko dar vienos didingos meilės pamokos: būti su tuo, kuris kenčia, būti šalia iki galo.
Apėję Kalvarijas, apmąstę Kristaus kančią ir Marijos buvimą joje, pasiryžkime pritaikyti šias pamokas savo šeimose. Melsdamiesi peržvelkime savo kasdienybės kelią Šv. Rašto šviesoje, siekime atpažinti ir vykdyti Dievo valią asmeniniame ir šeimos gyvenime, žodžiais bei darbais ugdykime meilės santykį savo šeimose. Eidami šiuo Marijos nurodytu keliu kartu įveiksime gyvenimo sunkumus ir pasieksime mums pažadėtą tikrąją laimę ir džiaugsmą. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS