Šiandienos liturgijos antrajame skaitinyje Šv. Paulius atskleidžia gilų gyvenimo principą, kuris paveikia visus mūsų gyvenimo aspektus: „Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite.“ Šv. Paulius atkreipia mūsų dėmesį į esminį Dievo kūrinijai būdingą principą, kurio negalime nepaisyti. Vien materialūs interesai ilgainiui sužlugdo gerovę, todėl kiekvienas iš mūsų turi sekti Dievo Dvasios nurodytą kelią, kad galėtume tikrai džiaugtis gyvenimu. Patys matome, – tiek kalbant apie ekologines sistemas, tiek apie fizinę sveikatą, – kad siekti trumpalaikių malonumų neatsižvelgiant į ilgalaikes pasekmes yra pražūtinga visai sistemai.
Deja, šiandien daug kam šis principas svetimas. Dažnai propaguojama iškreipta laisvės sąvoka „gyvenk, kaip nori, daryk, ką geidi“.
Valstybė, pagrįsta tautos susibūrimu ir jos piliečių apsisprendimu, siekiant saugumo ir bendrojo gėrio, taip pat nėra tik žemiškas reiškinys, nes žmonės, kuriuos ta valstybė apjungia, yra Dievo Dvasios apdovanoti. Mindaugui karūną siuntė Popiežius, nes buvo suprantama, kad karaliai vadovavimo misiją gauna Dievo Apvaizdos dėka, ir buvo laikomi Dievo pateptaisiais. Senajame Testamente skaitome, kad aliejumi buvo patepami kunigai, pranašai ir karaliai, – tai Dievo išsirinkimo ir atskyrimo ypatingai misijai ženklas.
Per daugelį amžių mūsų valstybė patyrė daugybę išbandymų ir juos įveikė semdamasi stiprybės iš Dievo Dvasios. Šv. Kazimieras rodė pavyzdį, kaip Dievo Dvasios vedamas karalaitis rūpinasi jam pavestais žmonėmis. Ypač jo dėmesys vargingiausiems turi likti pavyzdžiu ir mūsų laikų vadovams. Įvairių amžių kovotojai už laisvę, o artimiausioje istorijoje Sąjūdžio žmonės, tautinio atgimimo metu rizikavę savo gyvybėmis, mums primena, kad mūsų valstybės galia glūdi ne materialiuose ištekliuose, bet dvasiniame gyvenime.
Mūsų stiprybės lopšys apibūdinamas ir Lietuvos Respublikos konstitucijoje, kurioje teigiama, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Švęsdami Valstybės dieną, pasiryžkime daryti viską, kad sustiprintume šį valstybės pagrindą. Tai pirmiausia priklauso nuo kiekvieno šeimos nario, bet taip pat yra didžiulis iššūkis mūsų išrinktiems vadovams – sudaryti sąlygas ir užtikrinti tinkamą paramą, kad šeimos, ypač auginančios atžalas, galėtų užauginti Lietuvoje dorus, Dievą ir Tėvynę mylinčius vaikus. Svarbu užtikrinti tinkamą pasirengimą santuokai ir šeimos gyvenimui, kad sutuoktiniai suprastų santuokinio įsipareigojimo ir tarpusavio aukos prasmę bei būtinumą, jaustų pagarbą lytinio gyvenimo slėpiniui ir suvoktų, kokia didžiulė dovana yra turėti tvirtą šeimą. Jeigu dabar sugebėsime sustiprinti šeimą, ateityje turėsime tvirtus valstybės pamatus.
Šeimos turi būti tvirtos, kad mūsų visuomenė ir valstybė išliktų pasaulio išbandymų sūkuryje. Padėkime šeimoms neapsiriboti bendro ūkio puoselėjimu, bet gyventi Dievo Dvasios vedamoms. Padėkime šeimoms, kad jų nariai būtų pasirengę iš meilės aukotis vieni už kitus, užuot statę į pirmą vietą savo norus. Padėkime šeimoms atrasti Lietuvoje terpę oriai gyventi, dirbti ir auginti vaikus. Tokiose šeimose vaikai išmoksta teisingo santykio su Dievu, o tėvai kartu auga Dievo ir tarpusavio meile.
Toks teisingas santykis atskleidžiamas ir šiandienos Evangelijoje, kur Jėzus dėkoja Tėvui už tai, kad tiesą atskleidė mažutėliams. Mūsų aplinkoje, panašiai kaip ir Jėzaus laikais, noras būti mažutėliais – retas reiškinys. Žmonės nori tapti vis galingesni ir turtingesni. Tačiau būti mažutėliais išmokstama pirmiausia šeimoje. Būti mažutėliu – tai reiškia taip pasitikėti savo tėvų meile ir gerumu, kad bet kokiose situacijose galėtume gyventi ramybėje. Vaikas gali ramiai užmigti automobilyje, nes be išlygų pasitiki, kad tėtis saugiai parveš į namus. Jėzus mus kviečia užmegzti būtent tokį santykį su Dangiškuoju Tėvu: pasitikėti, kad Jis mus ne tik besąlygiškai myli, bet ir nuolat mumis rūpinasi. Tokį pasitikėjimą geriau suprantame matydami, kaip Dievas rūpinosi savo tauta išganymo istorijoje. Šį pasitikėjimą sustipriname dėkingai prisimindami savo asmeninę patirtį – tai, ką Dievas jau yra nuveikęs mūsų gyvenime.
Be šito pasitikėjimo, vis sparčiau besikeičianti aplinka gali sukelti nemažą sąmyšį, skatinti ieškoti naujovių, net atmesti viską, kas buvo anksčiau. Nors pažanga reikalinga, reikia ir pusiausvyros, kad neatsisakytume ne tik savo šaknų, bet ir pamato, ant kurio tvirtai atsirėmę galėtume siekti ateities pergalių. Šeimoje turėdami tvirtą tikėjimo pamatą, maitinamą asmeninės ir bendruomeninės maldos bei meilės darbų, siekdami vis geriau pažinti Meilę, kuri, pasak apaštalo Jono, pirma mus pamilo, ir puoselėdami tradicijas mes ugdome stiprias asmenybes ir kuriame dar tvirtesnius tarpasmeninius santykius, pagrįstus meile Dievui ir artimui.
Šeimos taip pat stiprinamos savo šalies kultūra ir tradicijomis. Tradicinės Lietuvos šventės, kaip šiomis dienomis švenčiama Dainų šventė, padeda geriau pažinti ir pamilti mūsų tautos tradicijas, kurios maitina meilę Lietuvai ir mūsų bendram paveldui. Tai yra neatskiriama mūsų tapatybės dalis.
Brangindami savo šeimos ryšį ir savo kultūrą, išmokstame gerbti ir kitus. Išmokstame gerbti kitų tautų kultūrą ir šeimas, su kuriomis gyvename kartu Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, visados prisimindami, kad esame to paties Dangiškojo Tėvo vaikai.
Vienoje jaunimo giesmėje skamba žodžiai, kylantys iš Šv. Rašto: „Viešpats mano tautos stiprybė, Viešpats mano jėga. Mano skydas, mano viltis. Jis mūsų Dievas, Jis su mumis.“ Tebūna šie žodžiai ir mums priminimas, kur glūdi mūsų tautos stiprybė. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas