Nežinau, kodėl taip jau sutapo, jog atsisveikinimo šv. Mišiose skaitoma Evangelija apie audringą ežerą ir miegantį Jėzų valties gale. Toks Evangelijos scenarijus iš ties atrodo bauginantis, tačiau lengviau atsikvepiame, jog ši Evangelija turi laimingą pabaigą.
Turbūt, tas ir guodžia labiausiai, kad gyvenimo kelionėje su Jėzumi visada yra laiminga pabaiga, nesvarbu kokios audros siaustų.
Tačiau tuo pačiu Dievo veikimas dažnai būna netikėtumas. Dievas nėra prijaukinamas, Jis pats mus ruošia susitikimui su savimi. Sukilęs vėjas ežere, nakties tamsa ir galiausiai valties gale miegantis Jėzus – tai yra toji aplinka, kada Viešpats garsiausiai prakalba į mūsų širdis. Ir nors visa tai sukuria baugumo aplinką, tačiau joje tikrasis Dievas apsireiškia kaip tas, kuris ateina į pagalbą žmogui. Ir šis Dievas turi mums užduotį. Jis kviečia mus pasitikėti Juo.
Kiek kartų mes jaučiame pagundą pasilikti patogiame krante! Tačiau Viešpats mus kviečia nebijoti išplaukti į ežerą. Jėzus mums neduoda laikinos sėkmės Evangelijos, bet pažada savo kantrų buvimą su mumis iki galo, kol pasieksime kitą krantą. Jis pažada mums sustiprinimą. Priimkime į savo širdis tą Jėzų, kuris yra iš Nazareto, o ne tą, kuris sėdi ant patogaus fotelio ir stebi visus įvykius iš šono.
Nemaža dalis krikščionių įsivaizduoja, kad paklusnumas Dievo valiai užtikrina ramų plaukimą gyvenimo ežero paviršiumi. Tačiau tai netiesa. Jėzus to nepažadėjo. Jis net gi pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Gi dažnai atsitinka taip, kad gyvenimo audros skirtos yra padėti Jėzaus mokiniams augti tikėjime, viltyje ir meilėje.
Taip pat tiesa yra ta, kad mes niekada neliekame vieni. Čia reiktų prisiminti Motinos Teresės žodžius, kuri mums sako, jog ,,Dievas nekviečia mūsų būti sėkmingais, bet kviečia mus būti ištikimais ir nenuleisti nuo Jo akių, gerais ar blogais laikais; niekada nenuleisti savo akių nuo Kristaus“.
Iš tikro, Jėzus kviečia mus tiek dvasininkus, tiek pasauliečius drąsiai ir su apaštališku uolumu skelbti Jį ir įprasminti savo gyvenimą, tarnaujant Jam ir artimui. Prigludę prie Jo, esame kviečiami artimai Juo sekti, kiekvienas savo charizmomis tarnaujant savo bendruomenėse ir padedant vieni kitiems pasiekti saugų amžinybės krantą.
Tačiau šiandien nesinorėtų pasilikti tame audringame Evangelijos ežere. Šiandien, šiose atsisveikinimo šv. Mišiose noriu išreikšti savo nuoširdžiausią padėką jums visiems už tuos mielus sutikimus, bendrystės ir maldos akimirkas, už jūsų nuoširdų palaikymą. Jūs visi esate neįkainojama dalis mano gyvenimo, ir aš dėkoju Dievui už kiekvieną iš jūsų.
Galėtume sakyti, jog užsibaigė vienas etapas, prasideda kitas. Bet taip nėra. Tame brūkšnelyje tarp dviejų datų, tarp 2017 metų pabaigos ir 2024 metų vasaros, telpa tiek daug įvykių, žmonių, susitikimų. Šis laikotarpis toks įdomus ir spalvingas. Todėl tai nėra vien tik eilinis etapas mano gyvenime. Tai yra mano istorijos dalis, kurioje telpa tiek daug ypatingų patirčių, ieškojimų ir atradimų.
Ieškojimų kaip geriau pasiruošti ateities tarnystėms, kurias man Viešpats dar dovanos. Dar daug nežinomybių laukia ateityje, tačiau mane drąsina Jėzaus buvimas. Nesvarbu, kad Jis yra susirangęs kažkur valties kamputyje. Bet svarbiausia žinoti, kad Jis yra mano valtyje kartu su manimi.
Šiame laikotarpyje buvo tiek daug atradimų per įvairius susitikimus su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip mane brandino kaip ganytoją. Todėl neveltui sakoma, kad kiekviena diena atneša savų dovanų, svarbu mokėti jas tinkamai išpakuoti. Todėl esu dėkingas Viešpačiui už tą laikotarpį. Kiekvienas susitikimas, kiekviena malda, kiekviena šypsena ar tiesiog geras žodis buvo Dievo dovana, kurią aš branginu savo širdyje. Tą patį gali pasakyti apie kiekvieną mano atsisveikinimą, kurį teko patirti gyvenimo kelionėje: ar tai būtų Palangos, Gargždų, Plikių šv. Šeimos, Telšių katedros parapijos ar Vilniaus arkivyskupija.
Labai gražiai religinis rašytojas Phil Bosman sako: „Gyvenimas reiškia priimti žmones ir daiktus ir vėl juos paleisti, kad jie žaliuotų ir žydėtų Dievo akivaizdoje. Gyvenimas reiškia būti dėkingam už šviesą ir meilę, už šilumą ir švelnumą, kuriuos taip mums dovanoja kiti. Gyventi – tai į viską žiūrėti kaip į Dievo dovaną, leisti, kad viskas taptų Jo dovana, tuo pačiu nieko neturint ir džiaugiantis kiekviena žvaigžde, nukritusia iš dangaus“.
Tad atsisveikindamas su jumis, dar kartą žvelgiu į jus ypatingu dėkingumu. Jūsų tikėjimo liudijimas ir jūsų ištikimybė Dievui buvo man gražus pavyzdys ir įkvėpimas. Aš meldžiu, kad Dievas jus laimintų ir globotų toliau.
Nors mūsų keliai dabar kažkiek nutolsta, bet tikiu, kad Viešpats ir toliau lieka su mumis kiekvieno iš mūsų kelionėje. Mano atmintyje išlieka tos parapijos, kurias lankiau kaip vyskupas, tikintieji, su kuriais bendravau. Todėl galime sakyti, jog tas laikotarpis kupinas prasmingų iliustracijų.
Lai šis atsisveikinimas būna ne pabaiga, bet nauja pradžia mums visiems. Tegul Dievo malonė ir ramybė mus lydi visada ir visur. Pasitikėkime Jo vedimu ir palaikykime vieni kitus savo malda. Lauksiu Jūsų Šiauliuose. Tegul mūsų maldos vienų už kitus tampa tuo tiltu, jungiančiu mus visus.
Atsisveikindamas noriu pasidalinti apaštalo Pauliaus žodžiais iš Laiško romiečiams: „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“. (Rom 15, 13). Lai šie žodžiai būna mūsų stiprybė ir padrąsinimas. Tegul Dievas laimina jus ir jūsų šeimas. Amen.
Vysk. Darius Trijonis
Homilija padėkos už tarnystę Vilniaus arkivyskupijoje šv. Mišiose
2024-06-23