Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šio sekmadienio skaitiniai mums kalba apie įstatymą ir apie tai, koks turėtų būti mūsų santykis su įstatymu. Dievas, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, duoda mums savo įstatymą, kad mes galėtumėm teisingai gyventi ir pasiekti Dangaus Karalystę. Kad galėtumėm amžinybėje džiaugtis su Juo.
Įstatymai Bažnyčioje užima svarbią vietą. Sudėtingumas atsiranda pažiūrėjus į mūsų pačių santykį su įstatymais. Ar Bažnyčioje, kai mes išmokstame, ko nereikėtų daryti, mes nebandome įsivaizduoti Dievo kaip buhalterio, kuris tik skaičiuoja mūsų kaltes?
O dar aiškiau tai matyti iš mūsų santykio su civiliniais įstatymais. Mes važiuojam automobiliu ir – ar viršijame greitį, ar neviršijame – pamatome policininką. Jis rodo mums sustoti ir mūsų širdis pradeda drebėti. Imame galvoti, mąstyti – tiek apie automobilių, tiek apie kitus įstatymus, – kad juose rašoma apie nusikaltimą ir bausmę. Galvojom, kad įstatymai yra tam, kad pagautų nusikaltėlius ir juos nubaustų. Ir, deja, mes tą mąstymą perkeliame į Dievo įsakymus. Tarsi Dievas tik bandytų mus pagauti darančius nusikaltimą ir nubausti.
Kai kurie žydai, kaip girdėjome Evangelijoje, labai kruopščiai bandė laikytis įsakymų, bet pražiūrėjo esmę. Naujajame Testamente labai aiškiai matome ir apaštalas Paulius rašo apie Dievo vaikų laisvę, apie malonę. Kad yra ne tik įstatymas, bet ir malonė, kuri mus išlaisvina.
Kad suprastumėm Dievo įsakymus ir įstatymus, mums labai naudinga pažiūrėti į kai kurias gyvenimo sritis, kaip mes veikiame. Pavyzdžiui, muzika. Čia yra labai aiškūs įstatymai, nuorodos, kas tinka, kas dera, kas nedera ir kiekvienas besimokantis groti instrumentu turi mokytis, repetuoti, kartoti, kad tuos dalykus, kurie tinka, kuriuos reikia derinti, jis įsimintų. Ir kai groja, tada ne tik gražiai skamba. Kai muzikantas neapsiriboja tik technikos dalykais, jis gali skambindamas leisti sau džiaugtis ta muzika. Pats džiaugiasi ir neša džiaugsmą kitiems. Tie įstatymai, muzikos taisyklės, padeda pajusti tikrąjį muzikos džiaugsmą.
Sportininkai taip pat turi išmokti esminius dalykus, žaidimo taisykles, kad jie galėtų gerai žaisti. Bet jei jie apsiriboja tik žaidimų taisyklėmis, nėra to džiaugsmo žaidžiant. O kai jau įgundi laikytis taisyklių, gali jas peržengti. Gali tikrai įsijausti ir džiaugtis. Tie, kurie tampa tokių įstatymų ekspertais, gali padėti kitiems puoselėti save, bet gali ir kitus prislėgti. Kaip girdėjome šiandienos Evangelijoje, žydų rabinai gerai žinojo įstatymų reikalavimus, bet jie jais nesinaudojo, kad padėtų žmonėms atrasti Dievo meilę ir kad tie įstatymai patektų į širdį. Rabinai užstrigo toje technikoje ir negalėjo nei patys augti, nei padėti kitiems.
Iš tikrųjų šį santykį tarp Dievo įsakymų ir jų įgyvendinimo galima apibūdinti apaštalo Jokūbo žodžiais iš antrojo skaitinio: nebūkite tik įstatymo klausytojai, būkite vykdytojai. O būti įstatymų vykdytoju reiškia giliai išmokti gyvenimo meno. Išmokti, kaip gyventi, nes nors išlieka įtampa tarp įstatymo ir laisvės, įstatymo ir malonės, jeigu mes išmokstame, įdedame į širdį tą įstatymą, jis mums padeda gyventi džiaugsmingai.
Dievas tikrai ne buhalteris, kurio tikslas yra suskaičiuoti mūsų nuodėmes. Jis yra tėvelis, kuris siekia savo vaiką išmokyti ne tik kaip eiti ir bėgti, bet, svarbiausia, kaip mylėti. Priimti meilę ir dalintis meile su kitais. Bažnyčia yra gyvenimo meno mokykla. Marija yra gyvenimo meno pavyzdys ir mokytoja. Dievo įstatymas moko mus, kaip gyventi ramybėje ir mylėti su meile, kuri viršija įstatymą.
Tai kyla iš krikšto malonės. Per krikštą mes tapome Dievo vaikais. Tai yra Dievo šeimos nariais. O tai reiškia ypatingą meilės santykių kūrimą. Kuriame meilės santykį su Dievu. Kuriame meilės santykį su Dievo Motina, nes mes visi sudarome Jėzaus Kūną – Bažnyčią, mes esam jos nariai. Mes turime kurti ypatingą meilės santykį ir vieni su kitais mūsų šeimose, mūsų Bažnyčioje, mūsų tėvynėje ir visame pasaulyje.
Šventasis Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Tai suponuoja, kad mes suprantame, kas yra meilė. O meilė yra Dievo įsakymų įgyvendinimas. Tai gyventi pagal taisykles ir – kaip daro muzikas, kuris pažįsta muzikos esmę ir jau tapo profesionalu, – leisti sau džiazuoti. Nebereikia sekti gaidų, ir iš skambėjimo liejasi džiaugsmas. Mes esame kviečiami taip gyventi. Išmokti techniką, ją įsisavinti taip giliai savo širdyse, savo kauluose, kad mūsų gyvenimas taptų Dievo meilės atspindžiu. Jei toks yra mūsų gyvenimas, tada galim džiazuoti, daryti, ką norim, nes jis niekada nenukreips mūsų nuo tų pagrindinių įsakymų, kuriuos Dievas mums davė. Būkime gyvenimo meno virtuozai. Jei mūsų širdyse yra Dievo įstatymas, tada džiazuodami nešame džiaugsmą sau ir kitiems. To ir susirinkome šiandien prašyti – kad Trakų Dievo Motina mus mokytų, mus užtartų tame kelyje, mus lydėtų. Kad mes visi galėtume išmokti šio gyvenimo meno ir patirti Dievo teikiamą džiaugsmą bei ramybę. Amen.
+ Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija sakyta 2024 m. rugsėjo 1 d. Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, atlaiduose