Viešpaties Paaukojimo šventės išvakarėse Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujantys pašvęstieji broliai ir seserys kartu su ganytojais iškilmingai minėjo Pašvęstojo gyvenimo dieną.
Susitikimą Vilniaus arkivyskupijos kurijoje sveikinimo žodžiu pradėjo vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis linkėdamas, kad Viešpats atgaivintų viltį per šv. Jono kongregacijos brolį t. Renaud Marie. Šiais Jubiliejiniais metais kalbėtojas pasiūlė pamąstyti apie viltį žvelgiant į Jėzų ir Emauso mokinius. Šioje Evangelijoje brolis joanitas atkreipė dėmesį į tris dalykus: 1) Jėzaus buvimą, keliavimą kartu; 2) Jėzaus įtaką mokiniams; 3) tai, kas vyksta mokinių širdyse.
„Kai įstojome į bendruomenę, galvojome: po 20 metų būsiu šventesnis. Bet taip neatsitiko, likome nusidėjėliai, kaip ir pradžioje. Tik neliko iliuzijų“, – tokiomis mintimis konferenciją pradėjo t. Renaud Marie. Ir todėl, pasak prelegento, gali kilti klausimas: kokia mano ateitis? Ar gyvensiu su nevilties, nusiminimo jausmu? Kaip atrasti džiaugsmą? Kaip gyventi?
Taigi, pirmas dalykas – Jėzus yra kartu su Emauso mokiniais. Jėzus imasi iniciatyvos prieiti prie žmonių, kurie yra nusiminę, liūdni. Jis ateina pas juos, keliauja su jais. Svarbu pamatyti, kad Jėzus ateina pas pas Emauso mokinius, nors jie klysta. Jie turėtų būti Jeruzalėje, o keliauja į kitą pusę. Bet Jėzus vis tiek ateina su jais susitikti, Jis yra gerasis Ganytojas. Jis keliauja su mumis, su manimi, stiprina viltį. Aš nesu vienas.
Renaud Marie prisiminė ir kitas Šventojo Rašto vietas, kurios kalba apie Dievo buvimą su mumis: „Matydamas, kaip mokiniai vargsta besiirdami, Jėzus ateina pas juos“ (Mk 6). Taigi, Jėzus mato, kad mokiniams sunku, ir dėl to prie jų prisiartina. Jėzus ateina pas mus, kai yra sunku, neša šviesą, paguodą, ateina sustiprinti: „Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs“ (Įst 31, 6); „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, –upėse tu nepaskęsi. […] Tu nebijok, nes aš su tavimi!“ (43, 2.5 Iz). „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Antras dalykas, į kurį prelegentas kvietė atkreipti dėmesį, – tai Jėzaus įtaka mokiniams. Mokiniai keliauja nuliūdę, jų viduje tamsu. Ir Jėzus užduoda jiems klausimą: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ (Lk 24, 17). Lygiai taip pat, pasak kalbėtojo, Jėzus ir mūsų klausia: apie ką galvoji eidamas keliu? Ką kalbiesi su savimi? Kokios mintys tavo galvoje? Kartais kalbamės su neigiamomis mintimis ir tos mintys sukelia neigiamų emocijų. Turime atkreipti dėmesį, kokios mintys sukasi mūsų galvoje. Ir jei jos negatyvios, svarbu su jomis nekalbėti. „Negalime jų išvengti, bet galime apsispręsti su jomis nekalbėti. Čia yra mūsų laisvė. Mes laisvi spręsti – kalbėtis ar ne su šiomis mintimis“, – aiškino t. Renaud Marie. Taigi, anot vienuolio, mokiniai kalba tarpusavyje, ir kalbasi viduje su neigiamomis mintimis. Tačiau Jėzaus dėka šios neigiamos mintys keičiasi į teigiamas. Tad turime budėti ir maitintis Šventuoju Raštu – čia gauname daug gerų, paguodos teikiančių minčių. „Tai tam tikra dvasinė treniruotė“, – teigė kalbėtojas.
Ir trečias dalykas, kurį pabrėžė brolis joanitas, yra širdis. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ – klausė Emauso mokiniai. Jie tapo dėmesingi tam, kas vyksta širdyje. „Viltis atgimsta, kai nusileidžiame į savo širdį. Širdis – tai mūsų giliausias „aš“. Čia pasirenku pasitikėti, atleisti“, – vilties ir širdies sąsają pabrėžė kalbėtojas. O širdį, kurią t. Renaud Marie pavadino rūsiu, pasiekiame prasiskverbę pro kitus mūsų „namo aukštus“ – jusles, emocijas, samprotavimus. „Turiu įvairių emocijų, bet širdyje yra geroji mūsų dalis. Reikia ramybės, kad nusileistum į širdį ir susitiktum su Viešpačiu ir su savimi“, – sakė brolis joanitas. Ir į širdį, anot vienuolio, turime nusileisti kasdien, kad ten atrastume tą gražiąją mūsų dalį. „Turime ne tik minusų, bet ir pliusų. Lurdo Bernadeta kasė purvą ir atrado šaltinį. Ir mumyse yra šaltinis,“ – sakė kalbėtojas.
Popiežius Pranciškus savo enciklikoje Dilext nos kalba apie Jėzaus Širdį. Ir kalba apie mūsų širdį. „Negalime būti vilties piligrimai, jei nenusileidžiam į širdį, nebūname atidūs tam, kas vyksta mūsų širdyje. Pirmiausia čia susitinkame su Jėzumi ir su savimi. O tada galime ir kitiems padėti“, – šitaip paskaitą apie viltį pabaigė Jubiliejinių metų prelegentas.
Po konferencijos Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos seserys padalijo paveikslėlius su Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujančių kunigų vardais, kad visus metus seserys lydėtų juos malda.
Netrukus Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. Jos metu savo pamąstymais dalijosi kun. Virginiaus Česnulevičiaus. Iškart po adoracijos buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Vilniaus arkivyskupijos kurijos informacija