Šiandienos Evangelijoje matome Paskutinės vakarienės sceną. Jos metu Jėzus apšviečia savo mokinius, kad jie sugebėtų suprasti Didžiojo Ketvirtadienio įvykius. Kristaus Kryžius buvo Jo sostas, o Jis pats – tarnaujantis Karalius. Pasaulis Jo nesuprato, nes Dievo valdžia ateina ne per galią, bet per meilę. Tie patys apaštalai, kurie su Juo buvo trejus metus, su Juo valgė ir gėrė, iškart po Paskutinės vakarienės eucharistinių žodžių pradeda ginčytis, kuris iš jų yra didžiausias. Gal tai suteikia ir mums truputį paguodos, kad po tiek metų Seminarijos, kunigystės mes patys dažnai atkrentame į tą pačią pagundą.
Klausimas šventinamiesiems, kurie netrukus gaus ir kitų klausimų: ar norite būti Kristaus tarnystės, Jo meilės ir iš to plaukiančios vilties ženklu šiame pasaulyje? Jėzus skelbia Dievo Karalystę, bet ši Karalystė nesiremia žemiška galia. Jo Karalystė auga per nuolankumą, tarnystę ir meilę. Jėzus sakė: „Aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27). Diakonystė, kurią netrukus gausite, nėra garbė ar koks pasiekimas užbaigus ilgus pasirengimo metus Seminarijoje. Tai ne baigimo diplomas, kad aptartum, kuris iš mokinių (kaip šiandien mokiniai aptaria) yra didžiausias užbaigus seminarijos kelią.
Tai yra įsipareigojimas pasiaukojančiai meilei. Kaip ir celibato pažadas, kurį netrukus duosite įsipareigodami save atiduoti Dievui ir Jo Bažnyčiai ištikimoje meilėje. Tai yra asmeninis ir ypatingas savęs dovanojimas. Toks yra santykis su Dievu ir su Jo Kūno nariais, kiekvienu pakrikštytuoju.
Paklusnumo pažadas panašus. Kai man tarsite pagarbą ir paklusnumą, šis pažadas nėra labai skirtingas nuo to, ką besituokiantys vienas kitam pažada – būti ištikimam, mylėti ir gerbti. Tai yra didelis iššūkis. Ar jaučiatės pasiruošę po ilgų Seminarijos metų? Ir taip, ir ne. Bet nieko. Girdėjome Jeremijo žodžius pirmajame skaitinyje. Dievas kviečia tuos, kurie nesijaučia pasiruošę. Jis sako: aš įdėjau žodžius į jūsų lūpas, kad jūs kalbėtumėte (plg. Jer 1, 9). Nei Abraomas, nei Mozė, nei daugelis kitų nežinojo, kur link jie eina ir kas jų laukia. Bet jie turėjo pasitikėjimo santykį su Dievu. Panašiai ir apaštalai paliko savo tinklus atsiliepdami į žodžius: „Sekite paskui mane.“ Dievas neieško pasiruošusių ir tų, kurie turi savo planus. Jis pats paruošia tuos, kuriuos pašaukia. Kiekvienas jaučia abejonę, ar aš tikrai pasiruošęs, ir turime nežinią dėl ateities. Bet guodžia tai, kad pašaukimas, į kurį atsiliepiame, kyla ne iš mūsų, o iš Dievo. Mums reikia tik atsiliepti į Jo planus.
Diakonystė – tai ne karjeros kelias į kažką, bet atsiliepimas į Dievo balsą. Todėl Seminarijos metai skirti pirmiausia Bažnyčiai ir pačiam kandidatui ištirti ir atpažinti, ar jis tikrai turi tokį pašaukimą iš Dievo. Taip pat pasirengti atsiliepti į tą pašaukimą. Jūs šiandien čia sėdite todėl, kad ir jūs, ir Bažnyčia atpažino, kad turite pašaukimą, į kurį atsiliepėte.
Antrame skaitinyje šv. Petras nurodo kelią, kurį turėsite eiti diakonystėje. Jis sako jums ir visai Bažnyčiai: būkite budrūs maldoje. Malda yra diakono gyvenimo šerdis. Šiandien pažadėsite kalbėti Liturgines valandas kasdien ir kas keletą valandų. Ne tam, kad padėtumėte paukščiuką savo mobiliojoje programoje, bet tam, kad tas maldos gyvenimas būtų gyvas jūsų širdyse ir kad neštumėte Bažnyčią savo maldoje. Tai yra įpareigojimas, bet labiau įsipareigojimas. Ir tos meilės, apie kurią kalbėjome, išraiška. Tarnausite ypatingu būdu prie Viešpaties altoriaus: prisiliesdami prie Jo Kūno ir Kraujo, teikdami sakramentus, laimindami Bažnyčios vardu.
Bet jūs darysite tą dėl kitų. Kaip apaštalas Petras rašo: kiekvienas tegul kiekvienas tarnauja kitiems ta dovana, kurią gavo. Tarnavimas nėra pasirinkimas. Tai pareiga dėti gautas dovanas į apyvartą. Žinome tą palyginimą, ką reiškia turėti talentų ir jų nenaudoti. Turėti dovanų ir neleisti į apyvartą. Diakonai yra kviečiami nešti Kristų ne tik per sakramentus, bet ir per gailestingumo darbus, skelbiant Dievo žodį, tarnaujant vargšams, kaliniams, artimui. Diakonas yra Evangelijos skelbėjas ir svarbu, kad skelbtų ne savo, bet Dievo žodį. Privalėsite kalbėti tiesą, kada patogu ir kada ta tiesa yra nepatogi klausantiems. Tarnausite artimui. Dievo didybė matuojama tuo, kiek atiduodi kitiems, o ne tuo, kiek prisirenki sau. Ir tas malonės dalijimas bus esminis tiek Jūsų kaip diakonų gyvenime, tiek ir toliau kunigystėje.
Prisiliesdami prie Eucharistijos, prie Dievo Žodžio turėsite vis labiau panašėti į Tą, kurį priimate ir kurį dalinate kitiems. Girdėsite tą klausimą: ar norite savo elgesiu nuolatos panašėti į Kristų, kurio Kūną ir Kraują regėsite ant altoriaus. Kasdien dalyvaudami Mišiose ir matydami, kaip Kristus save dovanoja mums, Jūs savo gyvenimą turėsite dovanoti Kristui ir dalinti kitiems. Tai ypatingas iššūkis – liudyti Evangeliją ir pritraukti naujų sekėjų. Tai Evangelizacija ne žodžiu, bet gyvenimu. Šventumas yra tas didelis veiksnys, kuris pritraukia žmones prie Kristaus. Tai yra Dievo meilė, atsispindinti Jūsų gyvenime.
Diakonystė – tai ne titulas, bet gyvenimo būdas ir nelengvas kelias. Girdėjote Evangelijoje, ką Jėzus pasakė savo apaštalams: jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano išbandymuose (plg. Lk 22, 28). Išbandymų šiame kelyje yra ir bus. Buvo ir Jėzui. Jis kviečia mus į nelengvą kelią, bet tai džiaugsmo tarnystė, kupina Jo malonės.
Šiandien Bažnyčia siunčia jus būti Kristaus tarnystės, Jo meilės, Jo vilties ženklu pasaulyje. Būkite šviesa, būkite Evangelijos gyvasis žodis. O mes visi kartu lydėkime juos savo maldoje, kad jie liktų ištikimi savo pažadams ir savo pašaukimui. Kad nuolat maitintųsi Dievo Žodžiu ir Eucharistija, skelbtų Dievo karalystę ir savo gyvenimo liudytų Kristaus meilę. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025-02-01 Diakonų šventimų šv. Mišiose Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje