Per 7 dienas Dievas sukūrė Dangų ir Žemę. Verta atkreipti dėmesį į žmogaus sukūrimą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Kas yra tas Dievo paveikslas, pagal kurį kiekvienas iš mūsų esame sukurti? Kad mes galėtume suprasti, Jono Evangelijoje mums labai aiškiai pasakyta: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Tėvo meilė Sūnui, Sūnaus meilė Tėvui, kuri yra Šventoji Dvasia.
Kiekvienas iš mūsų esame sukurti iš meilės ir dėl meilės. Tai yra tas paveikslas, kurį mes nešiojame savyje. Tai dieviškoji ir žemiškoji žmogaus prigimtis. Esame sutverti gyventi vienybėje su Dievu ir vienybėje vieni su kitais. Bet tobulą paveikslą materialiame pasaulyje užklupo nuodėmė. Ta nuodėmė atskiria, sudaro galimybę žmogui nusisukti nuo Dievo, nusisukti nuo meilės. Išganymo istorijoje Jėzus įsikūnija, kad per savo materialųjį, kūnišką būvį, per savo kūną galėtų mus sutaikyti su Dievu ir išgydyti. Išgydyti tiek kūną, tiek sielą.
Kai skaitome Evangelijas, matome, kad didelė Jėzaus tarnystės žemėje dalis buvo gydyti ligonius. Jis gydė kūnus, gydė jų širdis. Žmonės norėjo prisiliesti prie Jo, nes žinojo, kad iš Jo eina jėga, kuri gali juos sukurti iš naujo, išgydyti. Jėzus tą savo kūną kaip įrankį, kuris mus gydo, leido nukryžiuoti. Ir patyrė Jis ne tik mirtį, bet ir prisikėlimą. Dievas iš tikrųjų ateina gelbėti mūsų kūnų ir sielų. Atstato teisingą santykį su Dievu.
Šiandien minime Pasaulinę ligonių dieną. Popiežius Jubiliejiniais metais savo žinią pavadino „Viltis neapgauna“. Ji iš tikrųjų stiprina mus išbandymuose. Todėl tikrai verta pamąstyti apie išbandymus, kuriuos visi patiriame. Tai gali būti kūno, sveikatos, gali būti gyvenimo sunkumų išbandymai. Dievas juos visus panaudoja, kad galėtume prisiartinti prie Jo. Popiežius savo žinioje kviečia apmąstyti Dievo buvimą šalia kenčiančiųjų, ypač trimis būdingais aspektais: per susitikimą, dovaną ir dalijimąsi.
Susitikimas yra siekis padėti ligoniams suvokti, kad net jų patiriama negalia yra galimybė susitikti su Dievu. Negalia atveria tokiam susitikimui. Ligos metu, viena vertus, labai aiškiai pajuntame, kad esame trapūs fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Kita vertus, patiriame Dievą, kuris Jėzuje dalijasi mūsų kančia, artumu bei užuojauta. Tuomet liga tampa proga patirti perkeičiantį susitikimą, rasti nepajudinamą uolą, prie kurios galime prisišlieti, kad atlaikytume gyvenimo audras. Tai susitikimas su Viešpačiu, kuris duoda mums viltį, stiprybę.
Tada popiežius kalba apie dovaną. Rašo: „Kančia labiau negu kas kita leidžia mums suvokti, kad visa viltis kyla iš Viešpaties, todėl ji pirmiausia yra dovana, kurią reikia priimti ir puoselėti, idant, pasak gražaus Madeleine Delbrêl posakio, išliktume „ištikimi Dievo ištikimybei“, (plg. Nous autres, gens des rues, Livre de vie, 1966).
Tik per Kristaus prisikėlimą mūsų likimai įrašomi begaliniame amžinybės horizonte. Tik iš Velykų mums ateina tikrumas, kad niekas, „Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 38–39).
Popiežiaus žodžiai mums primena mūsų tikslą, kur mes einame ir kad niekas mūsų negali sustabdyti nuo tos meilės, kuri yra pats Dievas. Ją mes galime atrasti čia, ypač ligoninėje, bet ir namuose, kai slaugome, – tai tas dalijimasis tarpusavyje. Atrasti Dievo ženklus. Popiežius rašo: „Kaip dažnai prie ligonio lovos mokomės vilties! Kaip dažnai, būdami šalia kenčiančiųjų, mokomės tikėti! Kaip dažnai atrandame meilę, rūpindamiesi tais, kuriems reikia pagalbos!“
Svarbu gebėti suvokti šių malonės susitikimų grožį bei reikšmę ir išmokti juos įrašyti savo sieloje, kad jų nepamirštume: išsaugoti širdyje malonią medicinos darbuotojo šypseną, dėkingą ir pasitikintį paciento žvilgsnį, supratingą ir dėmesingą gydytojo ar savanorio veidą, laukiantį ir susirūpinusį sutuoktinio, vaiko, anūko ar brangaus draugo veidą. Visa tai yra brangintini šviesuliai, kurie net išbandymų tamsoje ne tik suteikia jėgų, bet ir moko iš tikrųjų skonėtis gyvenimu, kupinu meilės bei artumo (plg. Lk 10, 25–37).
Dievas iš tikrųjų mums duoda visokių galimybių. Meilę įdiegia net tamsiausiuose momentuose, tamsiausiose patirtyse. Taip ir šiandien ligonių patepimas, kurį netrukus gausite, yra susitikimas su gydančiu Kristumi. Galimybė leisti paliesti mūsų širdis, mūsų gyvenimus gydančios Dievo meilės dovana. Marija, Dievo Motina, yra tobulas įrankis, kurį Dievas naudoja daugelyje sričių. Ji negydo iš savęs. Ji naudoja Dievo malonę, Dievo jai suteiktą galią. Taip ir sakramentuose – kunigas ne iš savęs juos teikia, bet tai Dievo galia, Jo gydanti meilė.
Kaip Dievas sukūrė pasaulį iš meilės, taip ir mus sukūrė savo malonės galia. Esame šiais metais kviečiami būti Vilties piligrimais. Popiežius, paskelbdamas šiuos Jubiliejinius metus, atkreipė dėmesį į ligonius, į juos slaugančius, į senelius namuose, – kad jie visi taip pat galėtų dalyvauti ir gauti atlaidus kaip ir tie, kurie vyksta į Romą, kurie gali vykti į kokią nors šventovę. Visi ligoniai gali gauti atlaidus jungdamiesi dvasiškai su kitais piligrimais, aukodami savo kančias, savo gyvenimus…
Dievas yra pasiruošęs duoti gausiai savo malonių, dalintis ir atnaujinti mūsų širdyse Jo meilę, kad mes iš tikrųjų gyventume ta viltimi, kurią iš tikrųjų tik Jis gali mums teikti. Paruoškime savo širdis pasimelsdami už ligonius šiandien, už tuos, kurie priims ligonių patepimą, už visus ligonius, kad Dievas savo gailestingumu gydytų širdis, gydytų jų kūnus ir sielas.
+Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas Dievo Gailestingumo koplyčioje (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose), minint Pasaulinę ligonių dieną
2025 m. vasario 11 d.