Kovo 28 d. vakarą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidės „24 valandos Viešpačiui“ – atgailos pamaldos ir visą parą trunkanti Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Apie iniciatyvą, adoracijos ir išpažinties prasmę pasakoja Vilniaus arkikatedros vikaras kun. Deividas Stankevičius.
– Iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“ Vilniuje rengiama jau 12-ąjį kartą. Kokia šios „akcijos“ mintis, kuo šios valandos reikšmingos?
– Ši iniciatyva kilo popiežiaus Pranciškaus paraginimu 2014 m. Pagrindinė idėja – suteikti žmonėms galimybę patirti Dievo gailestingumą per maldą, tylą, išpažintį. Gali kilti klausimas: nejaugi nėra daugiau galimybių, reikia tam rengti atskirą akciją? Bet žinome, kad žmogus, paprastai įsisukęs į savo rutiną, yra įspaustas į laiko rėmus. Bažnyčios irgi ne visą laiką dirba žmonėms patogiu metu. O per šią iniciatyvą bažnyčia dirba visą parą. Toks išskirtinumas – kad žmogų galime priimti bet kada. Žmogus kviečiamas į bendrystę su Eucharistiniu Jėzumi, kuris laukia kiekvieno ateinančio su savo sunkumais, vargais, džiaugsmais. „24 valandos Viešpačiui“ suteikia platesnę galimybę pasinerti į bendrystę su Jėzumi, kai laikas nespaudžia.
– Vienas pagrindinių iniciatyvos akcentų yra adoracija. Ką žmogus gali atrasti adoracijoje, kuo tai gali būti reikšminga?
– Adoracija yra bendrystės su Jėzumi būdas, bet tai daug gilesnė bendrystė. Maldoje mes susiduriame su išsiblaškymo pagunda, kuri neapleidžia mūsų ir adoracijoje. Kiekvienas žmogus turi įdėti pastangų, būtent: čia ir dabar šį laiką skiriu bendrystei. Maldoje susikaupti galbūt sunkiau, nes įsivaizduojame buvimą Viešpaties artumoje, o adoracijos metu mes matome Eucharistinį Jėzų – tai mums padeda sutelkti dėmesį, susikaupti ir stengtis, kad bendrystė būtų nuoširdi, kaip kalbantis su artimiausiu draugu, dalinantis kasdienybės įvykiais.
Adoracija kviečia pasinerti į Dievo artumą. Svarbu išsakyti, kuo gyvename, bet dar labiau esame kviečiami pasinerti tiesiog į buvimą su Jėzumi. Adoracijoje būna ir šlovinimo aspektų, kai su giesme jungiamės į bendrystę su Jėzumi, o po to esame kviečiami į tylos laiką, nusiraminimą. Vienas kunigas apie adoraciją pasakė tokį palyginimą: kai gulime karštoje vonioje, nieko nedarome, tik traukiame į save šilumą. Adoracijos metu irgi tarsi nieko nedarome, bet leidžiame Dievui būti su mumis, patirdami Jo meilę, šilumą, kontempliuojame Jo artumą. Arba pliaže juk taip pat nieko nedarome, gulime ir mėgaujamės saulės spinduliais. Taip ir adoracijoje mes stengiamės būti su Jėzumi.
Kitas dažnas palyginimas – mes per savo gyvenimą dažnai prikaupiame daug šiukšlių. Tos šiukšlės, nuodėmės sieloje palieka randų, žaizdų. Adoracijoje tarsi kompiuterinėje sistemoje reikia fragmentuoti kietąjį diską, sutvarkyti atsiradusius plyšius, saugumo spragas, išgaudyti virusus, kurie gali būti analogiškai suvokiami kaip nuodėmės pasekmės. Tik nereikėtų to painioti su atleidimu – tai ne adoracijos, o išpažinties tikslas. Bet adoracija yra tarsi antivirusinės programos paleidimas, kai padedame efektyviau veikti kompiuteriui. Taip ir būnant prie Viešpaties – Jis mus pripildo, užpildo, ko mums reikia šioje gilioje bendrystėje, Jis tikrai daro savo meilės darbą ir mus stiprina būsimai kasdienybei.
– Užsiminėte apie išpažintį, kuri yra dar vienas svarbus šio renginio akcentas. Apskritai ši iniciatyva kviečia į atgailą. Kodėl žmogui verta ateiti išpažinties?
– Išpažintis mums reikalinga, nes suteikia tris svarbius dalykus:
- Suvokimą, kad aš pats esu silpnas be Dievo malonės. Per išpažintį suprantu savo nuolankumą, trapumą ir Dievo didybę, meilę ir malonę. Išpažintis nėra lengvas dalykas, nes žmogus po gimtosios nuodėmės visada linkęs į puikybę. Nėra lengva pripažinti, kad klystu, ir atsiprašyti. Tai drąsu, teisinga ir užtikrina teisingą santykį su Dievu ir artimu, nes Dievas padeda man per šį trapumą priimti savo mažumą ir Dievo malonę, meilę, sustiprinimą. Per išpažintį lavinu savo sąžinę, tai Dievo dovana, per kurią galiu lengviau atpažinti blogį ir jį atmesti.
- Padeda man matyti mano silpnumus. Reguliari išpažintis padeda pastebėti, kokios ydos kartojasi. Tai raudona indikatoriaus lemputė, kuri parodo, kur reikėtų dėti didesnes pastangas. Nereikėtų eiti į kraštutinumus ar manyti, kad nesiseka, todėl nebeisiu išpažinties. Reguliari išpažintis yra pagalba, kuri padeda matyti ir, Dievui padedant, kovoti su yda.
- Pagrindinis dalykas, kurį užmirštame, – išpažintis yra gydymo sakramentas. Būtent, kai per išpažintį atsiveriame Dievui, Jis gydo mūsų sieloje padarytas nuodėmių žaizdas, kurių patys nematome, nepastebime. Bet Dievas jas mato ir gydo. Tai nereiškia, kad jeigu mes kažko nepasakome, Dievas to nepamato, nesužino ar kad jam trūksta galios gydyti. Bet Dievas gerbia žmogaus laisvą valią, Jis tikisi į bendrystės santykį įtraukti žmogų ir gydo tiek, kiek žmogus per išpažintį yra atviras, nuoširdus.
Kartais išpažintį suvokiame kaip priverstinį poreikį, iki galo nesuvokdami, kad pirmiausia tai reikalinga mums patiems, nes per tai stipriname savo bendrystę su Dievu, Dievas mus augina gyventi meilėje ir gydo tai, kas mumyse yra sužeista. Tai didelė Dievo malonė.
– Kodėl išpažintį verta atlikti „24 valandos Viešpačiui“ metu?
– „24 valandos Viešpačiui“ patogios išpažinčiai, nes yra daug kunigų, jie neskuba, nes nejaučia spaudimo dėl žmonių kiekio, yra daug laiko, todėl tai suteikia gilesnio pokalbio galimybę.
Kunigams tenka girdėti klaidingą suvokimą, kad užtenka ateiti išpažinties kartą ar du per metus. Bet tai visiškas minimumas. Tai tarsi būti pajungtam prie dirbtinio kvėpavimo aparato, palaikyti absoliučiai minimalią dvasinę žmogaus gyvybę. Bet žmogus juk nenori gyventi minimalaus gyvenimo, jis nori gyventi pilnavertį dvasinį gyvenimą.
– Ar „24 valandos Viešpačiui“ skirta tik uoliai tikinčiam žmogui, ar ir praeiviui?
– Aš sakyčiau, kad skirta visiems. Mes nežinome, kokie žmonės ateis, kaip pasiruošę, bet kunigai tam ir budi, kad galėtų padėti net tam žmogui, kuris seniai buvęs išpažinties ar visai nebuvęs, bet trokšta ateiti. Galbūt žmogus nori pabūti tyloje, o galbūt atlikti išpažintį ar turėti dvasinį pokalbį. Kunigas tikrai patars savo patarimais, įžvalgomis, klausimais, net jei žmogus nežinotų, kaip tinkamai atlikti išpažintį. Žinoma, geriau, kai žmogus jau būna apmąstęs dalykus, bet Dievo keliai nežinomi ir, jei Dievas taip prakalbina ir kviečia žmogų, mes esame pasiruošę jam padėti, net jei tai pirmoji jo gyvenimo išpažintis. Tai didžiulė dovana. Viešpats laukia kiekvieno.