Didžiojo Ketvirtadienio vakaro šv. Mišios sujungia Dievo pažadą ir jo išsipildymą. Šv. Rašto skaitiniai nukelia mus į senus laikus ir juos susieja su mumis. Praeitį, dabartį ir ateitį suvienijanti jungtis yra tas pats Dievas, Jo meilė, kuri teka tarsi upė, pasiekianti ir mus, nešanti mus į Amžinybės uostą. Šioje tėkmėje persipina gyvenimas ir mirtis. Tačiau tamsiame mirties fone nepaliaujamai šviečia gyvenimas. Tarsi šviesa, spindinti tamsybėse ir jų neužgožiama. Leiskimės jos nešami. Leiskimės jos apšviečiami.
Skaitinys iš Išėjimo knygos pasakoja apie dramatišką naktį, kurioje visus Egipto krašto namus paliečia mirtis. Ji ištinka tiek žmonių, tiek gyvulių pirmagimius. Ypač tais laikais, kai žmogaus gyvenimo tęstinumas buvo suprantamas kaip glaudžiai susietas su palikuonių turėjimu, tai buvo išties rimtas smūgis į pačią širdį.
Vienas sakinys iš šio skaitinio duoda mums užuominą, kad tos nakties įvykis nėra nukreiptas prieš žmogų kaip tokį. Dievas sako: „Padarysiu teismą visiems Egipto dievams – aš, Viešpats“ (Iš 12, 12). Tai teismas stabams, kurie yra tiesiog žmogaus rankų darbas. Jie gali būti iš sidabro ir aukso, jie turi akis, bet nemato, turi kojas, bet nevaikšto (plg. Ps 115, 4-8; Ps 135, 15-18). Jie neturi gyvybės ir negali jos suteikti savo kūrėjui – žmogui. Tiek tada, tiek ir dabar kažko kito ar savęs paties pastatymas į Dievo vietą nesuteikia trokštamo gyvenimo, bet anksčiau ar vėliau pasireiškia naikinančia mirties jėga. Troškimas galios, turtų, garbės, malonumų meilės ir kitų sąskaita – nekuria gyvenimo.
Nuo šios niokojančios mirties tą naktį Dievo tautos namus apsaugo mįslingas ženklas: avinėlio kraujas, kuriuo paženklintos durų staktos. Kraujas yra gyvybiškai svarbus, tad jis yra gyvenimo, gyvybės simbolis. Kita vertus, pralietas kraujas byloja apie mirtį… Šis įvykis buvo išsaugotas Dievo tautos atmintyje ir kasmet švenčiamas, kol avinėlio kraujas tapo išsipildžiusiu pažadu Jėzuje Kristuje. Jis yra tikrasis Dievo Avinėlis, kurio Krauju esame paženklinti, apvalyti. Jo Kraujas liejasi į mus kaip amžinojo gyvenimo versmė.
Šį vakarą švenčiame Eucharistijos įsteigimą. Tai vieną kartą visiems laikams už mus paaukota Švenčiausioji Auka: už mus ir mums atiduotas Jėzaus Kūnas ir Kraujas. Čia yra mūsų vartai ir kelias į amžinąjį gyvenimą. Nuolat, vis iš naujo dalyvaudami šioje Aukoje leidžiamės jos perkeičiami, gaivinami. Neleiskime, kad užmiršimo, abejingumo, tingumo ar kokiomis kitomis greitai kerojančiomis žolėmis užželtų mūsų takai prie šio gyvenimo Šaltinio.
Išėjimo iš vergijos naktį nekalto avinėlio gyvybė, jo kraujas buvo ženklas, apsaugantis juo pažymėtus namus nuo mirties. Jėzaus – Dievo Avinėlio – už mus išlietas Kraujas šiandien gelbsti mus. Jis kalba ne apie numaldytą Dievo rūstybę, atstatytą teisingumą, kurio kitaip nebūtų buvę įmanoma atkurti. Dar Senojo Testamento laikais per pranašą Ozėją Dievas skelbė: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ (Oz 6, 6). Ir Jėzus savo laiko ir visų laikų žmonėms – ypač tiems, kurių širdis užkietina jų pačių „teisumas“ – sako: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13).
Kaip tyliai, nuolankiai ir kartu stipriai Paskutinės Vakarienės menėje Jėzus parodo „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1)… Nors „velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“, Jėzus „ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu“ (Jn 13, 2. 5). Ir taip visiems laikams Evangelijoje pagal Joną šis Eucharistijos įsteigimo vakaras liko tarsi „tuščia monstrancija“. Vietoj balto neraugintos duonos paplotėlio ir malonaus smilkalų aromato – kelio dulkėmis padengtos mokinių kojos. Ir jas mazgojantis Jėzus. Mokytojas ir Viešpats, sava iniciatyva atliekantis tarno, vergo darbą.
Tokia yra ta Dievo meilė iki galo. Pasaulio ir mūsų nuodėmės, išdavystės, beprotybės nesutrukdo jai pasireikšti. Priemonės labai nebrangios ir lengvai prieinamos. Tereikia tik tokio nusistatymo kaip Jėzaus. Neišsižadant savo orumo, ne iš baimės, ne pataikaujant ir norint įsiteikti, ne siekiant manipuliuoti kitu, bet iš tikros meilės parodyti jam žmogiškumo. Daugybėje situacijų šis kelias į žmogaus širdį yra vienintelis. Ir daugybę kartų jis man atrodo nepatikimas, nepraktiškas, nesaugus ir todėl nesirinktinas. Daugybę kartų norisi atsiremti į „viso pasaulio karalystes bei jų didybę“ (Mt 4, 8) ir nusilenkti tam, kas jas žada.
Jėzau, ir vis tik šį vakarą norisi kartu su Simonu Petru sušukti: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ (Jn 13, 9). Numazgok, Viešpatie, mūsų protus ir širdis, kad suprastume, ką mums padarei, ir vieni kitiems tai darytume. Tavo atminimui, įkūnijančiam Tavo buvimą su mumis šiandien.
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Paskutinės Vakarienės Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2025 04 17