„Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Šie Pradžios knygos žodžiai nukelia mus į pirmųjų tėvų laiką, žmonijos istorijos pradžią. Galime įsivaizduoti, kad Viešpaties sukurtame pasaulyje nebuvo jokio ženklo, kurį mes galėtume pavadinti „religiniu“. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tas pasaulis buvo Dievui tolimas. Jis visas skelbė ir skelbia savo Kūrėjo Dievo garbę, kaip apie tai gražiai kalba 19-oji psalmė: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą. Apie tai diena dienai pasakoja ir naktis nakčiai duoda žinią. Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, – negirdėti jų balso, – betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19, 2-5).
Ši žinia kviečia ir žmogų – Dievo kūrinijos vainiką – į ją atsiliepti ir įsijungti. Mes garbiname Dievą savo malda, įvairiais mintį į Jį kreipiančiais ženklais. Šie svarbūs dalykai visgi nesudaro krikščioniškojo gyvenimo visumos. Visas mūsų gyvenimas turi remtis į Dievą ir vesti link Jo. To pavyzdys mums yra Jėzus Kristus – įsikūnijęs Dievo Žodis – kuris visu savo buvimu apreiškia Dievą. Ne tik stebuklingais darbais, pamokančiais ir evangelijų knygose užrašytais žodžiais, bet visu savo žemiškuoju gyvenimu.
Tą mums primena Eucharistija – Švč. Sakramentas, kuriame Jėzus realiai yra su mumis. Be regimos duonos nėra šio Sakramento. Kita vertus, visas Jėzus realiai yra šioje perkeistoje Duonoje ir kiekviename jos trupinėlyje.
Ir šv. Paulius pabrėžia, kad visas krikščionio gyvenimas turi būti glaudžiame sąryšyje su Dievu. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31), – sako apaštalas. Arba vėl: „Šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 20).
Tą patį mokymą randame taip pat ir šv. Josemaríos žodžiuose. Jis perspėja, kad jeigu krikščioniškąjį gyvenimą suprasime tik kaip vaikščiojimą į bažnyčią, dalyvavimą apeigose, užsiėmimą bažnytiniais reikalais ir užsidarymą atskirame pasaulėlyje tarsi savotiškoje rojaus priebėgoje, toks gyvenimas prasilenks su žmonių istorija, bet su ja nesusitiks. Tuo tarpu mes esame pašaukti būti pasaulio šviesa ir žemės druska. Būti pasaulyje ir jį perkeisti, saugoti nuo sugedimo.
Šv. Josemaría sakė, kad tikroji krikščioniškojo gyvenimo vieta yra kasdienybė. Ten, kur žmonės, ten turime būti ir mes, mūsų svajonės ir mūsų darbas. Ten kasdien turime susitikti su Kristumi: „tarp pačių žemiškiausių, materialiausių dalykų mes privalome šventėti, tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms“, o „noras bet kokiu būdu pabėgti nuo sąžiningų kasdienos užsiėmimų prieštarautų Dievo valiai“.
Šv. Josemaría kvietė įkūnyti, sumaterialinti dvasinį gyvenimą, padaryti jį vientisu, kad jis nebūtų tarsi šizofreniškas: iš vienos pusės – vidinis gyvenimas, artumoje su Dievu, o iš kitos pusės – visiškai kitoks, atskiras šeimyninis, profesinis, visuomeninis, kasdienos mažmožių gyvenimas. Juk gyvenimas iš tiesų yra vienas ir jis privalo būti šventas, pilnas Dievo. Neregimąjį Dievą mes sutinkame matomuose, materialiuose dalykuose, savo kasdienybėje. Jei Jo ieškotume tik kažkur kitur, prasilenktume su Juo. Net patys paprasčiausi žmogiškojo gyvenimo aspektai mums yra nuolatinės progos ir būdai susitikti su Jėzumi Kristumi.
Šv. Josemaría „Opus Dei“ dvasios esmę – šventai išgyventi kasdienybę – pristato ir vaizdžia analogija: regis, kad dangus ir žemė susilieja horizonte, tačiau „iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse“. Čia ir dabar yra malonės vieta ir laikas, o verksmingi svajojimai apie tai, kad gyvenimas būtų daug geresnis, jei būčiau kitoks – jaunesnis, protingesnis, stipresnis – yra tušti ir beprasmiai.
Aktualus šv. Josemaríos raginimas pasauliečiams turėti pasauliečio mentalitetą. Tai nereiškia persiimti kokia nors Evangelijai priešinga dvasia, bet žvelgti į tikrovę joje gyvenančio žmogaus akimis ir jam suprantamais žodžiais bei darbais įgyvendinti tą pačią Evangeliją. Kaip reikia tokios nuostatos šiandien, kai vis bandoma parodyti Bažnyčią tarsi dvasininkų instituciją, kuri nei supranta daugumos žmonių gyvenimo, nei turi ką aktualaus jiems pasakyti. Kaip reikia, kad Evangelija pasaulyje būtų pažįstama ne vien iš lūpomis tariamų šventų ir teisingų jos citatų, bet ir iš ja perkeisto pasauliečių gyvenimo kasdienybėje.
Kalbame apie tai, kad reikia melstis už pašaukimus į kunigystę, į pašvęstąjį gyvenimą. Ir iš tiesų to labai reikia. Tačiau taip pat itin svarbu, kad krikščionis pasaulietis atpažintų savo pašaukimą dalyvauti Dievo darbe, Jo Karalystės statyme pasauliečio būdu, naudodamasis savo kaip piliečio teisėmis, sąžiningai atlikdamas pareigas politinėje, akademinėje, finansinėje ir kitoje profesinėje veikloje.
Viešpatie, teateinie Tavo Karalystė! Leisk mums kasdieniais darbais dalyvauti Tavo Darbe – nuostabioje Tavo Kūryboje.
Vysk. Arūnas PONIŠKAITIS
2015 06 22, Šv. Josemaría Escrivá minėjimas, Vilniaus Arkikatedra bazilika