SEKMINĖS
Nuo Kristaus prisikėlimo buvo praėję penkiasdešimt dienų, kai mokiniai ir vėl buvo susirinkę Paskutinės vakarienės kambaryje. Kai kas sako, kad nuo pat Velykų Viešpaties mokiniai kas savaitę nuolat rinkdavosi kartu melstis, kalbėtis apie Raštus ir išgyventi bendrystę. Ši apaštalų laikų tradicija nenutrūko, ji tebesitęsia mūsų dienomis, kai ne tik Jeruzalėje, bet ir visame pasaulyje Kristaus sekėjai renkasi į sekmadienio Eucharistiją.
Mokinių susirinkimas aukštutiniame kambaryje buvo ypatingas: „Iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 2–4). Išoriniai ženklai kalba apie žemės drebėjimą, girdimą ir jaučiamą visame mieste. Tuo metu žydai kaip tik šventė derliaus nuėmimą, todėl kartu su jais Jeruzalę užtvindę įvairiakalbiai prozelitai irgi girdėjo tą ūžesį, kuris priminė vykstantį kataklizmą, tik niekas negriuvo, nedužo, nelūžo. Šventosios Dvasios atėjimas buvo garsus ir juntamas, perkeičiantis žmones iš vidaus, įkvepiantis ir apdovanojantis.
Laiške galatams apaštalas Paulius rašo: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Ir išties atrodo, kad Šventoji Dvasia savo dovanomis realiai prisilietė ne tik prie pirmųjų mokinių Jeruzalėje, bet ir prie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mūsų laikais. Ką tik minėti Dvasios veikimo vaisiai šio žmogaus gyvenime akivaizdūs ir daug ką paaiškina: tik Šventosios Dvasios padedamas jis galėjo pakelti visus sunkumus. Negana to, jis sugebėdavo globalaus blogio mašinos sraigteliuose užčiuopti jautrią, žmogišką prigimtį.
Matyt, šitaip veikia Šventoji Dvasia. Ji tarsi žemės drebėjimas ateina į žmogaus gyvenimą, kad atneštų visišką pasitikėjimą Dievu ir gebėjimą matyti žmones ir įvykius Jo akimis.
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt