Kovo 1-4 d. Jubiliejinių metų proga vyksta Lietuvos piligrimystė Romoje. Kovo 2 d. lietuviai šv. Mišias šventė Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikoje. Tai viena iš pirmųjų ir svarbiausių krikščionių šventovių, skirta šv. Pauliui, tautų apaštalui. Čia plūsta piligrimai, trokštantys bent priartėti prie šventojo, kurio drąsa skleisti tikėjimą įkvepia ir šiandien gyvenančius tikinčiuosius.
Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilika yra apaštalo Pauliaus palaidojimo vieta. Tai taip pat vienos pirmųjų bazilikų Romoje vieta. Pirmoji būtent apaštalui Pauliui dedikuota bazilika buvo pastatyta IV a. imperatoriaus Konstantino nurodymu ant apaštalo Pauliaus kapo. Po imperatoriaus Teodozijus sprendimo uždrausti pagonybę bazilika buvo perstatyta ir išplėsta įrengiant triumfo arką virš Pauliaus kapavietės. Dabartinė bazilika pastatyta XIX a. ant senosios gaisro nuniokotos bazilikos pamatų ir išsaugojo istorinį bei dvasinį reikšmingumą.
Šioje bazilikoje, didingame marmuriniame sarkofage, ilsisi šv. Paulius, o visame pastate galima rasti mozaikinius popiežių portretus nuo šv. Petro iki dabartinio popiežiaus Pranciškaus. Jų atsiradimą inicijavo popiežius Leonas Didysis V a. Kartu su šiais mozaikiniais atvaizdais bazilikoje saugomos ir unikalios relikvijos – šv. Pauliaus grandinės, kuriomis jis buvo surakintas iki mirties nuosprendžio įvykdymo. Kunigas Mozė Mitkevičius pasakoja, kad kalėjimas buvo svarbus įvykis šventojo gyvenime:
„Jos puikiai atspindi didžiojo misionieriaus gyvenimą. Apaštalas Paulius Kristaus buvo pašauktas tapti tautų apaštalu, skelbiančiu Evangeliją visų tautų žmonėms. Ko gero, jis net negalėjo įsivaizduoti, kad atliekant šią misiją jam teks ir kalėti. Bet būtent kalėdamas jis galėjo skelbti Evangeliją ir kaliniams, ir kalėjimų prižiūrėtojams. Kalėjimo patirtis jam dovanojo ir galimybę suvokti, jog jis pats yra supančiotas Kristaus meilės grandinėmis. Ši patirtis, apribojusi fizines galimybes, išplėtė dvasines. Būtent kalėjime Paulius įgyja begalinę laisvę atradęs, jog visiškai priklauso Kristui.“
Kaip tikina kunigas, iš ankstesnės bazilikos išlikusi XI a. Velyknakčio žvakidė taip pat gali būti ženklas, jog šv. Paulius yra paskutinysis iš apaštalų, pašauktas prisikėlusio Kristaus kelyje į Damaską. Neoficialiai šv. Paulius kartais vadinamas 13-uoju apaštalu, kuris nesėdėjo prie Paskutinės vakarienės stalo, bet po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi uolusis krikščionių persekiotojas tapo bebaimis Kristaus skelbėjas.
Lankydamiesi Šv. Pauliaus bazilikoje tikintieji gali matyti šv. Pauliaus skulptūrą su užrašu „Tiesos skelbėjas, tautų daktaras“. Žmogaus liežuvis ar jo ištartas žodis gali tapti kur kas galingesniu ginklu nei pats kalavijas. O ką jau kalbėti apie Dievo žodį. Apaštalas vaizduojamas su kalaviju, kuris reiškia ir jo, kaip persekiotojo, praeitį, bet taip pat nurodo Dievo Žodį, kuris yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantį iki pat sielos ir dvasios atšakos (plg. Žyd 4, 12). Būtent tokio Dievo Žodžio buvo pagautas pats apaštalas Paulius ir su uolumu jį skelbė kitiems.
Būti krikščioniu – pašaukimas, skirtas visiems žmonėms
Šv. Pauliaus asmuo ir jo gyvenimas tebėra galingas įkvėpimas šiandienos krikščionims: „Pauliaus palikti laiškai krikščionių bendruomenėms liudija jo uolumą skelbti Evangeliją, dėl kurios jis visa laiko sąšlavomis. Būti krikščioniu reiškia skelbti Evangeliją leidžiantis į visas erdves, kalbant visiems žmonėms, visiems tampant viskuo, kad tik vienaip ar kitaip bent kai kuriuos laimėtų Kristui.
Būti krikščioniu reiškia susitikti prisikėlusį Kristų, būti Jo Dvasios perkeistam taip, jog galima ištarti „gyvenu aš, bet nebe aš, o manyje gyvena Kristus“ (plg. Gal 2, 19). Tautų apaštalas yra persiėmęs Kristumi, su juo susitapatinęs. Pauliaus širdis yra Kristaus širdis. Pauliuje įsikūnijusi meilė ir todėl žvelgiant į jo asmenį jame atpažįstamas Kristus. Ir atvirkščiai – tos pačios besąlyginės meilės dėka Kristaus širdis yra Pauliaus širdis. Tai ir reiškia būti krikščionimi, būti persmelktam Kristaus. Šis pašaukimas skirtas visiems visų laikų žmonėms“, – šventojo įkvėpimą krikščionims apibūdina kunigas Mozė.
Šv. Mišias aukojęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas drąsino piligrimus prikelti viltį: „Ši piligrimystė skirta atgaivinti mūsų širdims. Šiai progai popiežius Pranciškus yra parašęs bulę – laišką, pavadintą „Viltis neapgauna“. Kalbėdamas apie dieviškąją vilties dorybę, popiežius kviečia prisiminti šventąjį Paulių, šio tautų apaštalo tikėjimo žodį. Pranciškus rašo: „Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi viltis kaip gėrio troškimas ir lūkestis, net jei jis nežino, ką atneš rytojus […] Tegul Jubiliejus visiems būna proga atgaivinti viltį. Dievo žodis padeda mums surasti tam pagrindą. Vadovaukimės tuo, ką apaštalas Paulius rašė Romos krikščionims: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. […] O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 1–2. 5).“
Vakare piligrimai iš Lietuvos, išeivijos ir Romoje gyvenantys lietuviai turėjo galimybę Il Gesù bažnyčioje pasiklausyti šventinio koncerto „Vilties kelias“.