Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą rytą Vatikane pasklido žaibiškai. Romos vyskupas baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir patikėjo save Dangaus Tėvui Velykų pirmadienio rytą. Taigi, jo buvimas Šventojo Petro bazilikos balkone skelbiant Urbi et Orbi žinią ir palaiminimas likus mažiau nei 24 valandoms, taip pat ilgas keliavimas tarp aikštėje susirinkusių tikinčiųjų įgauna aiškią ganytojo atsisveikinimo su visuotinės Bažnyčios bendruomene ir su žmonija jos kelyje, su jos kančiomis ir lūkesčiais, prasmę. Šių vaizdų negalėsime pamiršti, pavyzdžiui, tėvų, bėgančių paskui popiežiaus papamobilį su neįgaliu vaiku, ir Pranciškaus, iš paskutinių jėgų vos judinančio dešinę ranką, užuominą apie palaiminimo gestą. Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje.
Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa Bažnyčia, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu.
Mąstydami apie jo atsisveikinimą iš Šventojo Petro bazilikos balkono, negalime negrįžti į tą akimirką, kai jis pirmą kartą pasirodė tame balkone ne tik palaiminti savo tautą, bet ir būti jos palaimintas, nuo pat pradžių prašydamas mūsų palydėjimo ir palaiminimo maldos už jį. Maldos, kurios jis ir toliau atkakliai mūsų prašė: „neužmirškite melstis už mane“ – maldos, kurią šiandien vėl kartu, nuoširdžiai ir iškilmingai meldžiamės, su pasitikėjimu pavesdami jį tam Tėvo Gailestingumui, kurį jis mokė mus atpažinti, kaip tikrąjį Dievo Vardą.
Iš to balkono jis mums prisistatė Pranciškaus vardu. Tai buvo įstabus ir drąsus pasirinkimas, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas popiežius, šis vardas buvo aiški nuoroda į pašaukimą skelbti Evangeliją paprastu, konkrečiu būdu, stengiantis pasiekti kiekvieną žmogų.
Dievo kūrinija, vargšai, brolystė ir taika. Tai gairės, kuriomis remdamiesi galime su dėkingumu perskaityti pastaruosius dvylika metų kaip laiką, kai Dievo malonė veikė mūsų pasaulį per šio Ganytojo žodžius ir darbus.
Atsakomybė už mūsų bendrus namus, Kūrėjo patikėtus mums kaip nuostabią dovaną, kurioje turime gyventi kartu dėkodami, šlovindami – „Laudato si‘ – ir džiaugdamiesi gyvybės dovana, o ne naikindami ją savo geismu turėti ir įtvirtinti savo galią. Solidarumas bei rūpestis vargšais ir kenčiančiais, atstumtaisiais ir paliktaisiais, pabėgėliais ir migrantais, su meile juos apkabinant ir atpažįstant juose Kristaus Veidą ir Kūną. Pagal tai mes esame ir būsime įvertinti, kaip ir dabar Pranciškus. Ieškoti dialogo, susitikimo taip pat su žydais, musulmonais, kinais, su visais visais siekiant kurti taiką, niekada nenusivilti ir nenusiminti, patiriant sėkmių ir nesėkmių, su pasitikėjimu, kad Viešpaties Dvasios veikimas neturi ribų.
Net su visais apribojimais, kuriuos mums primeta realybė, nuolatinės neapykantos tragedijos ir „dalinai pasaulinio karo“ akivaizdoje, daugybė žmonių Pranciškuje atpažino moralinį autoritetą, kuris išreiškė giliausius daugumos žmonių lūkesčius: brolybės, teisingumo ir taikos lūkesčius: „Fratelli tutti“ / „Visi esame seserys ir broliai“, vieno Tėvo vaikai. Štai kodėl šiandien jaučiame susirūpinimą, jei šis balsas liktų neišgirstas, ir iš visos širdies meldžiame, kad jo aidas ir toliau skambėtų, kad jo palikimas būtų išpildytas, kad gresiančios neapykantos, pasitikėjimo tik ginklų ir ekonomine galia valiai būtų pasipriešinta ir kad ją galiausiai įveiktų susitaikymas. Pranciškus prisistato Viešpačiui neturtingas ir nuolankus, atnešdamas Dievui taikos troškimą. Prisijunkime prie jo nuolankiai, iš žmogiškojo trapumo gelmių, su tuo pačiu troškimu.
Brangūs broliai ir seserys!
Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie džiaugsmą kaip Evangelijos vaisių. „Evangelii Gaudium“/ „Evangelijos džiaugsmas“ buvo jo pirmoji didžioji žinia. Savo, kaip Petro įpėdinio, mokyme jis mums kalbėjo apie šeimos meilės džiaugsmą, tiesos džiaugsmą, džiaugsmą kaip šventumo vaisių… Gyventi ir liudyti tikėjimą, kad visas žmogaus asmens ir visuomenės gyvenimas būtų apšviestas Jėzaus žodžio ir perkeistas meile bei viltimi. Drąsinkite jaunuolius, sutuoktinius, tėvus, socialinius darbuotojus ir politinius lyderius kurti brolišką pasaulį, „išeidami“ pas visus su pasitikėjimu. Šia proga dera priminti, kad popiežius Pranciškus, pasišventęs pastoracijai ir misionieriaus tarnystei, norėjo atvykti ir aplankyti mūsų Baltijos šalis 2018 m. rugsėjį. Apibendrindamas tos kelionės prasmę, priminęs jūsų tautų priespaudos ir kančių praeitį, Pranciškus sakė: „Mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.“ (Bendroji audiencija, 2018 m. rugsėjo 26 d.).
Taigi Bažnyčia, vykdanti misiją šiandien, mūsų pasaulio ir mūsų šalių kontekste, gaivinama, guodžiama ir vedama Petro ir dar labiau Šventosios Dvasios, gebanti atpažinti šios Dvasios ženklus ir buvimą, visa dalyvauja vilties kelionėje. Kelionėje kartu.
Taip Petras susitapatino su Pranciškumi, o Pranciškus susitapatino su Petru, tikėjimo uola, vadovu ir ganytoju, kuriam Jėzus sakė: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Petras, net ir turėdamas savo silpnybių ir nuodėmių, trečią kartą Viešpačiui paklausus: „Petrai, ar myli mane?“, užtikrintai atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad Tave myliu“. Popiežius Pranciškus savo pirmtako Benedikto XVI laidotuvių homilijoje perėmė jo žodžius, kurie dabar ir mums kalba apie jį: „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir Jo buvimo maistą“. Taip Benediktui, taip Pranciškui, taip ir tam, kuris bus pašauktas jį pakeisti.
Brangūs broliai ir seserys!
Todėl ir toliau melskimės už Pranciškų ir su Pranciškumi, vienydamiesi ir dvasiškai solidarizuodamiesi su juo Dievo akivaizdoje. Baigdamas homiliją per popiežiaus Benedikto laidotuves, Pranciškus priminė šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, pasakytus draugui: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“. Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui. Todėl ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą to, kuris buvo jos ganytojas. Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta… norime tai daryti su tokiu pat atsidavimu, kokį jis mums dovanojo per savo gyvenimo metus. Todėl norime kartu tarti: „Tėve, į Tavo rankas atiduodame jo dvasią.“
Popiežius Pranciškus mūsų atmintyje išliks kaip popiežius, kuris mylėjo Bažnyčią, mylėjo vargšus, atstumtuosius, kaip gailestingumo ir atjautos popiežius, popiežius liudijantis viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Dėkingomis širdimis patikime jį Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tituluojamai „Salus Populi Romani“, kurią Jis taip brangino. Amen.
Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georg Gänswein
Homilija šv. Mišiose už a. a. popiežių Pranicškų Vilniaus Katedroje, 2025-04-25