Bernardinai.lt skelbia pokalbį su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu apie organizacinius darbus laukiant popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą 1993 m. Arkivyskupas tuo metu buvo Popiežiaus apsilankymo Lietuvoje komiteto generalinis sekretorius.
Valstybė dar buvo visai neseniai atgavusi nepriklausomybę, o jau 1993 metais į Lietuvą suplanavo atvykti popiežius. Kaip Lietuva sutiko šią žinią?
Žinią sutiko labai pozityviai. Tai buvo metas, kai Lietuva žengė pirmus žingsnius pasaulinio pripažinimo link. O popiežiaus sutikimas atvykti – buvo labai didelis pripažinimas Lietuvai ir tęstinumas to, kad Šventasis Sostas per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį visą laiką viešai pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure. Šis palaikymas ir popiežiaus atvykimas į Lietuvą maloniai nuteikė. Taip pat vizito data sutapo su tuo, kad prieš keturias dienas iš Lietuvos buvo išvežti paskutiniai SSRS tankai. Taigi, popiežiaus apsilankymas buvo labai reikšmingas tiek dvasine, tiek politine prasme.
Prisimenant žinią apie šv. Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje, kas pirmiausia iškyla Jūsų prisiminimuose?
Visas organizacinis darbas, kuris iš tikrųjų buvo milžiniškas. Įspūdžiai, kai popiežius išlipo iš lėktuvo, pabučiavo Lietuvos žemę ir prabilo lietuviškai. Taip pat pats organizavimas, studentiška baimė pramiegoti popiežiaus atvykimą. Dvasinis ir emocinis krūvis buvo labai didelis, todėl kaip tik antrąją popiežiaus vizito dieną dėl susikaupusio nuovargio truputėlį pramiegojau, bet pavėlavau tik į pusryčius. Popiežius buvo atvykęs į Lietuvą keturioms dienoms, visos jos buvo kupinos emocijų. Įsimintinas ir popiežiaus išvykimas, kai popiežius išskrido į Latviją visi laukėme oro uoste, kol lėktuvas kirs Lietuvos irLatvijos oro erdvės sieną.
Visą interviu kviečiame skaityti čia.