Pradedam naujus mokslo metus. Šiais metais toliau patiriame nemažai nerimo ir nežinios. Aplink mus dar siautėja – kaip matom iš kaukių – pandemija ir koronavirusas, hibridiniai išpuoliai naudojant migrantus prie mūsų šalies sienų, neramūs mūsų kaimynai – kartais ir grėsmingi, ir vis labiau susiskaldžiusi visuomenė – tiek pas mus, tiek kituose kraštuose. Pasaulis išgyvena šį tikrai neramų laiką.
Pradėdami mokslo metus turime savęs paklausti: kaip mes žvelgiam į ateitį, kokią mes ją matom? Ar gyvenam apimti nerimo dėl savo ir pasaulio gerovės? Ar einam pirmyn su viltimi? Ir, jei turim vilties, – iš kur ta mūsų viltis?
Šiandienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius kalba apie kolosiečius: „Jūs tikite Kristų Jėzų ir mylite visus šventuosius dėlei vilties, kur jums skirta danguje“ (Kol 1, 4). Iš tikrųjų, jei pažįstame ir pamilstame Jėzų Kristų, – tai pakeičia mūsų pasaulį. Pakeičia tai, kaip mes su Juo bendraujam, kaip mes į Jį žiūrim, ir suteikia viltį ateičiai. Ir ta viltis nėra kaip nors užsitarnauta, uždirbta. Apaštalas Paulius toliau jiems sako, kalba apie „Dvasios įkvėptą jūsų meilę“(Kol 1, 8).
Pradedame mokslo metus su Mišiomis, melsdamiesi Šventajai Dvasiai. Prašome jos teikiamų dovanų, kurios yra naudingos mokslo, žinių srityje, – išminties dovanos, pažinimo dovanos. Bet svarbiau už dovanas yra pati Šventoji Dvasia, kuri yra Meilė. Ir iš tikrųjų mokslo metų pradžioje mes prašome meilės. Ir iš karto iškyla klausimas, ką meilė turi bendra su studijom ir žiniom. Tas neaiškumas iškyla todėl, kad, kai mes kalbam apie meilę, mes dažniau kalbam apie jausmą, patirtį. Bet meilė nėra jausmas. Meilė yra atsakas. Visada ir visur mes pirmiausia patiriame meilę. Ir išmokstame su meile atsiliepti. Pirmiausia Dievo meilė ir dažniausiai tėvų meilė padeda mums išmokti atsiliepti su meile. Tad prisiminkime: mokslas, studijos yra ne tam, kad mes sukauptume žinių, bet kad galėtume jas panaudoti aukštesniems tikslams.
Mes iš tikrųjų mokomės visose srityse tam, kad sugebėtume mylėti. Įvairiose profesijose mes labai ryškiai matom šitą dėsnį. Medikai mokosi ne tik tam, kad išmoktų techniką, bet kad padėtų žmonėms gelbėti gyvybes. Mokytojai, dėstytojai kaupia žinias ne tam, kad tik išdėstytų kursą, bet kad savo mokiniams ir studentams padėtų pakilti, kad jie taptų geresni žmonės. Žinios, moksliniai atradimai – ne tam, kad juos sukauptume, bet tam, kad sukurtume geresnį pasaulį. Žinios ir įgūdžiai padės kitiems patarnauti ir kurti geresnį pasaulį.
Kai mes kalbame apie meilę, dažnai mintis grįžta į tą turbūt garsiausią Šventojo Rašto ištrauką apie meilę – Pauliaus meilės himną. Tiek bažnytinėje, tiek ir literatūros terpėje šis šedevras sukelia jausmų, bet turi ir labai gilią įžvalgą. Dažnos poros pasirenka šį skaitinį per savo santuoką. Bet dažnai pasirenka dėl to, kad jis yra nepaprastai gražus, romantiškas, jausminis. Tačiau jame slypi ne tik paaiškinimas apie abstrakčią meilę. Jis atskleidžia daug daugiau apie mus.
Kai rengiam poras, labai dažnai naudojam šį pratimą: ne tik perskaityti ir permąstyti šitą pastraipą – ir jūs ją žinot: „Meilė kantri, meilė maloninga, meilė nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“ (1 Kor 13,4), – bet ir į tą vietą įdėti „aš“. Aš kantrus, aš maloningas, aš nepavydžiu. Ir pažiūrėkime, kaip mes išlaikome tą meilės egzaminą. Ar meilė gyva mumyse?
Pradedant mokslo metus aš noriu jums pasiūlyti vieną mąstymą. Paimkit šią pastraipą – meilės himną – ir įdėkit tą profesiją, kuriai jūs ruošiatės. Pažiūrėkit, ar jūs matot savyje tą idealą, kurio siekiat. Medikas kantrus, medikas maloningas, medikas nepavydi. Informatikas kantrus, informatikas maloningas… Teisininkas, kunigas, karininkas… Nes mūsų profesijos, tos studijos, kurlink mes einame, yra tam, kad mes taptume tais meilės nešėjais ir kūrėjais mūsų visuomenėje. Mes ruošiamės tarnauti ir tarnystėje – bet kokioje srityje – atsiskleidžia meilė. Pats Jėzus mums yra pirmasis to pavyzdys. Žmogaus Sūnus irgi atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).
Mes tą matome ir mūsų šeimose. Sėkmingoje šeimoje vyras ir žmona tarnauja vienas kitam ir nelaukia, kad jiems būtų tarnaujama. Tėvai pirmiausia tarnauja savo vaikams, o ne tik reikalauja paklusnumo. Jėzus ragino savo mokinius ir mus Pauliaus žodžiais: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile, lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10). Tą pačią pamoką mes girdėjome šiandienos Evangelijoje. Simono uošvė karščiavo ir namiškiai prašė jai pagalbos. „Atsistojęs prie jos galvūgalio jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Moteris tuojau atsikėlusi ėmė jiems tarnauti“ (Lk 4, 39).
Kai Dievas prisiliečia prie mūsų ir išgydo mūsų žaizdas, kai mes pajaučiam Šventosios Dvasios meilę, veikiančią mumyse, natūralus atsakas yra pradėti tarnauti. Mokslas, studijos yra tam, kad mes būtume pasiruošę tarnauti, kai ateis mūsų laikas. Tarnauti savo profesija ir tarnauti savo Tėvynei. Visuomenės susiskaldymo akivaizdoje turime prisiminti ir mūsų himno žodžius: „Tegul meilė Lietuvos / Dega mūsų širdyse, / Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi.“
Mes taip pat, kaip piliečiai, turime dirbti, kad ta meilė uždegtų mūsų širdis. Kad mūsų bendruomenėse – universitetinėse bendruomenėse, mokyklų bendruomenėse – ta meilė vienų kitiems augtų ir tada atspindėsime tą kolosiečių bendruomenę, kurią Paulius apibūdino šitaip: „Jūs tikite Jėzų Kristų ir mylite visus šventuosius“ (Kol 1, 4). Šių mokslo metų pradžioje mes vis dėlto kreipiamės į Šventąją Dvasią prašydami jos prisilietimo, kad mūsų mokslas įgalintų mus meilei, vilčiai, tarnystei. Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija Rugsėjo pirmosios šv. Mišiose akademinei bendruomenei 2021-09-01 Vilniaus Katedroje