Brangūs broliai ir seserys,
susirinkome švęsti šv. Kazimiero atlaidus. Kaskart ateiname čia, į Katedrą, bet ne visada pastebime, ką mes turime, kas yra su mumis. Tas įvyksta ir šeimose, ir Bažnyčioje, ir mūsų gyvenime. Turime stengtis pastebėti ir dėkoti Dievui už tuos turtus, kuriuos Jis mums duoda.
Apie Jėzaus buvimą Eucharistijoje, Marijos artumą ir jos užtarimą ne visada prisimename. Apie savo namiškius, kuriuos mes mylime ir kurie mus myli, irgi dažnai pamirštame, jų neįvertiname. Kaip liūdna matyti per laidotuves, kai žmonės prisimena, ko nepadarė, ko nepastebėjo. Taip yra ir su mūsų šventaisiais. Dievas mums juos duoda ne tik kaip gyvenimo pavyzdžius, bet ir kaip užtarėjus ir pagalbą.
Šv. Kazimieras tikrai mums yra savas, yra mūsų. Ne tik dėl to, kad mūsų Katedroje yra jo relikvijos. Bet ir dėl to, kad jis ir tada, kai buvo gyvas, ir po mirties rūpinosi ir rūpinasi savaisiais, jam patikėtais žmonėmis. Jis tikrai mums yra pavyzdys, parodantis kelią į šventumą. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Viešpats sako: „Būkite šventi, nes aš, Jūsų Dievas, esu šventas.“ Per dažnai mes galvojame, kad tą šventumą pasieksime dėl maldų gausumo.
Žinoma, gerai yra jausti meilę Eucharistijai. Popiežius Pranciškus mums tą priminė čia būdamas: turime būti arti prie Viešpaties, būti su Juo. Gerai ir jausti meilę Dievo Motinai. Vienas iš mūsų šv. Kazimiero koplyčios ypatingų bruožų yra Marijos reljefas virš Kazimiero karsto. Retas atvejis, kai Marija vaizduojama besišypsanti ir parodomas jos žvilgsnis, nukreiptas į į šį šventąjį, kuris buvo pasiaukojęs jai. Kiekvienas vaikas džiaugiasi, kai motina jam nusišypso. Jis laukia to išorinio ženklo. Taip ir mes turėtume norėti, trokšti, kad Marija mums nusišypsotų ir padėtų toliau eiti šventumo keliu.
Kazimiero šventumas nebuvo įgyvendintas tik maldų kartojimu ir maldų gausa. Taip, jis būdavo prie Viešpaties Eucharistijoje, kalbėjo maldas. Bet jo šventumas buvo labiau įgyvendinimas to, ką Viešpats mokiniams sakė šiandienos Evangelijoje: „Būkite šventi, nes aš jūsų Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“. Dievas tai papildė tikslesniu pamokymu, tikslesniu įsakymu. Jis sakė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu.“
Meilė artimui – tai yra tas kelias į šventumą. Kazimieras jį pradėjo nuo pat mažens, jis išmoko mylėti. Mylėdamas Dievą, jis mylėjo savo artimą. Būdamas karalaitis, ypač išmoko mylėti savo tautą – jam, jo tėvui pavaldžius žmones. Pasakojama apie stebuklą, kuris įvyko jam būnant dvylikos metų. Užėjo maras ir jaunasis Kazimieras turėjo, tėvo nurodymu, su motina ir kitais vaikais trauktis iš miesto. Jis anksti ryte atsikėlė ir slapčia nuėjo į koplyčią. Ten maldavo Viešpatį, kad sustabdytų marą. Biografai įtaria, kad jis tuo metu padarė skaistumo įžadą, siekdamas sustabdyti marą. Nusprendė už draugus paaukoti savo gyvybę, savo džiaugsmą. Slapčia koplyčioje Viešpačiui jis padarė asmeninį įžadą iš meilės savo žmonėms. Iš miesto tą dieną jį išvežė, bet greitai po to pasigirdo, kad maras sustojo maždaug tuo metu, kai jaunasis Kazimieras save paaukojo Viešpačiui dėl artimųjų, dėl savo tautos.
Kazimietas pasižymėjo ir meile vargšams – jo tėvo karalystės žmonėms, kurie stokojo. Siekė padalinti tai, ką turėjo, tai, ką jis valdė. Pagelbėti vargstantiems, kad visuomenė būtų teisingesnė. Darė tai ne dėl kokio nors politinio išskaičiavimo, bet jį vedė meilė.
Jis mums yra pavyzdys, kad ir mus pačius Dievo meilė turi vesti. Bet galime būti tikri, kad kaip Kazimieras rūpinosi savo tėvynainiais, taip ir šiandien, ateidami pas jį su savo prašymais ir maldavimais, žinome, kad jis rūpinasi mumis visais. Jis yra Lietuvos ir viso lietuviško jaunimo visame pasaulyje globėjas.
Šiandien, šiose Mišiose, meldžiamės už Europą, už taiką ir Visuotinę Bažnyčią. Šventasis Kazimieras pasižymi ir savo europietišku charakteriu, kilme. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, pažino karus, nesantaiką tarp giminingų tautų ir valstybių vadovų. Jogailaičių šeimos nariai vadovavo įvairiose Rytų Europos šalyse. Visos tos šalys turi ryšį su šia dinastija ir kreipiasi į Kazimierą užtarimo.
Tad šiandien ypatingu būdu meldžiamės už taiką Ukrainoje, Europoje ir visame pasaulyje. Meldžiamės ir už sinodą. Kazimieras mylėjo Bažnyčią. Rūpindamasis liaudimi, rodė mums kelią, nes kiekvienas krikščionis dėl savo krikšto turi Bažnyčioje ir visuomenėje prisidėti, kad ta meilė plistų. Kazimieras tą rodė kaip karalaitis, bet jo pavyzdys pritaikomas kiekvienam iš mūsų.
Dėkokime Viešpačiui už tas dovanas, bet ir pastebėkime jas, naudokimės jomis ne tik per atlaidus ir šventes. Prašykime jo užtarimo kasdien. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Šv. Mišios už sinodą, taiką Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, jungiantis į CCEE maldos grandinę 2024-03-04. Vilniaus arkikatedra bazilika