Brangūs broliai ir seserys Kristuje, gerbiamas Eminencija, broliai vyskupai, broliai kunigai, sesės vienuolės, gerbiamas Prezidente ir ponia Diana,
mes kaip piligrimai jau ne į pirmą baziliką įžengėm ir ne pro pirmas Šventąsias duris. Vakar buvom tame didingame paminkle, pastatytame šventajam Pauliui, o šiandien esame prie šventojo Petro kapo. Ir tikrai tas didingumas pribloškia, jis nustelbia įėjus į šią šventovę. Įžengęs ne vienas piligrimas dažnai žado netenka: tiek daug grožio!
Tai didžiausia bažnyčia krikščioniškame pasaulyje. Kupolas nuo žemės kylant yra 136 metrų aukščio. Tai yra 40 aukštų pastatas. Altorių puošiantis baldakimas yra 29 metrų aukščio. Tai prilygsta septynių aukštų pastatui. Regime ne tik didumą, bet ir grožį. Mikelandželo sukurtas kupolas ir Pieta bei Berninio baldakimas, Petro sostas apsidėje ir Gloria, iš kurios šviečia Šventoji Dvasia, kolonada, kuri tarsi Motina Bažnyčia apgaubia aikštę, – tai šedevrai, kuriais galime žavėtis. Prie šio pastato prisidėjo daugybė garsių menininkų ir meistrų.
Šioje šventovėje nerasite freskų ar tapytų paveikslų, kaip įprasta mūsų bažnyčiose. Visi paveikslai, kuriuos matome šoniniuose altoriuose ir kupole, yra puošti mozaikomis. Čia yra didžiausias pasaulyje mozaikinio meno rinkinys.
Visame šiame grožyje turime ir lietuvišką elementą: grotose yra Lietuvių koplyčia, esanti netoli Apaštalo Petro kapo. Išeivijos dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas parengė projektą, kuris buvo įgyvendintas išeivijos lietuvių surinktomis lėšomis. Koplyčia pašventinta 1970 metais, šiais metais sueis 55 metai. Patalpa sukurta taip, kad nuotaika sietųsi su katakombų krikščionybe ir sudėtinga Lietuvos istorija. Centrinėje sienoje švyti mozaikinis Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas su metalo elementais. Rytinėje sienoje komponuoti Lietuvos valdovų – Mindaugo, Vytauto Didžiojo bei Jogailos ir jų statytų pirmųjų šalyje bažnyčių reljefai. Vakarinėje pusėje – šventasis Kazimieras ir šventojo Juozapato bareljefas. Be to, šventasis Juozapatas yra palaidotas čia, po šoniniu altoriumi. Taip pat apačioje Kražių bažnyčios bei Sibiro tremtinių knygelės „Marija, gelbėk mus“ atvaizdai. Ant koplyčių vartų – stilizuota vytis.
Daug meno, kuris mus ir traukia, ir atima kvapą, ir pribloškia. Viskas sukurta tam, kad būtų parodytas ir pagerbtas šventasis Petras. Jis nukankintas visai netoli šios vietos. Per kelią jo kūnas buvo nuneštas į šalia esančias vargšų kapines ir ten greitai palaidotas. Bet tikintieji norėjo būti arti Petro ir pradėjo laidotis šalia jo kapo, aplink jį, kad būtų arti to šventumo. Kai imperatorius Konstantinas norėjo pastatyti bažnyčią šitoje vietoje, jis viską darė, kad šios bažnyčios centras būtų virš Petro kapo. Ir tai nebuvo lengva užduotis, nes jis turėjo sunaikinti nemažai kapų, kad tiksliai šitoje vietoje būtų pastatytas paminklas – bažnyčia virš Petro kapo.
Visas bažnyčios menas rodo į šv. Petrą. Žvelgiant aukštyn dviejų metrų aukščio raidėmis auksinėje mozaikos 77 metrų juostoje aplink kupolą yra žodžiai, kuriuos girdėjome šiandienos Evangelijoje: Tu es Petrus et super hanc petram aedificabo ecclesiam meam. Tibi dabo claves regni caelorum (Tu esi Petras [uola]. Ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią. Ir tau duosiu dangaus karalystės raktus). Tai yra liudijimas ir atsakas į Petro tikėjimo išpažinimą.
Visa bazilika, atspindėdama Dievo didybę, rodo į šv. Petrą, o jis – į Viešpatį Jėzų. Jis gavo tuos raktus dėl savo tikėjimo išpažinimo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Tai buvo šv. Petro tikėjimo išpažinimas mūsų visų vardu. Ir jis rodo mums vienintelį tikrąjį vilties šaltinį – Jėzų Kristų.
Visas šis grožis ir didybė nublunka ir net išnyksta šalia Dievo grožio. Prisiminkime Jėzaus žodžius, kuriuos jis pasakė prie Jeruzalės šventyklos, jau artėjant Jo kančiai ir mirčiai: „Nugriaukite šią šventyklą, ir aš ją atstatysiu per tris dienas“ (plg. Jn 2, 19). Kaip mes reaguotume, jei išgirstume šiandien Jėzų mums tariant apie šitą šventyklą „Nugriaukite šią šventyklą, ir aš ją atstatysiu per tris dienas“? Bet nepamirškime per pranašą Izaiją mums duoto Viešpaties žodžio: „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, – sako Viešpats. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9).
Dievas labiausiai atsiskleidžia ir veikia ne savo didybe, bet savo nuolankumu. Jo atėjimas Mišių metu pas mus Eucharistinės duonos pavidalu yra labiau stulbinantis reiškinys negu visa šiomis dienomis patirta bazilikų didybė. Dėl Eucharistijos ir angelai neteko žado. Per kunigą mums suteikiamas nuodėmių atleidimas turi didesnį efektą nei visi pastatyti paminklai, pasaulio sukaupti turtai ar ginklai. Tai yra tikrasis Dievo didybės ir galybės pasirodymas tarp mūsų, laiduojantis amžinąjį gyvenimą. Jis yra vienintelis tikrasis vilties šaltinis, kuris neapgauna ir nesibaigia.
Brangūs broliai ir seserys, jei šitą Dievo didybės ir galybės supratimą įleisim į savo širdis, tai bus didžiausias šios piligrimystės vaisius. Jei sugebėsime prisiminti tikrą mūsų vilties šaltinį ir jį liudyti kitiems. Abu popiežiai, kurie aplankė mus Lietuvoje, mums tai liudijo. Jono Pauliaus II vizito 1993 metais tema buvo „Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo“. Popiežiaus Pranciškaus 2018 metų vizito tema buvo „Jėzus Kristus mūsų viltis“.
Atrodo, Dievas kartoja, kad mes išmoktume ir įsileistume į savo širdis, kad Jis ir vien tik Jis yra mūsų viltis ir mūsų jėga. Jei pasiliksime su Juo, niekas neatims iš mūsų vilties. Kaip tas grožis, kuris gali mus paveikti ir nustelbti gerąja prasme, panašiai blogis bando mus paveikti ir atimti ramybę ir viltį.
Gyvename išbandymo metuose. Gyvenimas stulbina ir baugina visais dalykais: karai, galios naudojimas, nežinia. Bet juk mes girdėjome Kristaus pažadą, duotą Petrui šiandienos Evangelijoje: „Ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Niekas negali atimti iš mūsų tos ramybės ir tos vilties, jei mes nenusukam savo žvilgsnio ir savo gyvenimo nuo Jėzaus. Kartu su psalmininku kartodami: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga. Nei keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu drauge būsi“ (Ps 23, 4) būkime ir mes pasirengę atsiliepti į Jėzaus mokiniams užduotą klausimą „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15) su apaštalu Petru išpažindami: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo sūnus“ (Mt 16, 16). Arba su apaštalu Tomu, suabejojusiu, bet atsivertusiu, tardami „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28).
Tą jausmą, kurį turėjom įžengdami į šią šventovę, įleiskim į savo širdis, kad Eucharistijoje ir sakramentuose leistume Viešpaties galybei nustelbti mus. Leiskime Viešpačiui kiekvienose Mišiose, kiekvieną kartą patiriant Jo begalinį gailestingumą Sutaikinimo sakramente mus stulbinti savo didybe ir gailestingumu. Šią naujai išgyventą patirtį, naujai išgyventą viltį parsivežkime į Lietuvą. Gyvenkime ja kasdien. Ir dalinkimės. Kad mūsų tautos ateitis, mūsų šeimų ateitis visada būtų pilna vilties, Dievo ramybės ir jo teikiamo džiaugsmo.
Po Mišių:
Brangūs piligrimai, kaip gera čia mums būti kartu. Ypač šiomis dienomis ir šioje istorinėje akimirkoje, kai Petro bazilika prisipildė lietuvių piligrimų. Toks skaičius mums padėjo įgauti patirtį, ką reiškia eiti kartu, būti kartu, stotis petys į petį. Mums tai reikia iš piligrimystės parsivežti namo. Kad mokėtumėm taip gyventi, pajusti tą viltį, kurią mes patiriame šiandien. Tai yra Dievo malonė. Bet taip pat yra daugelio žmonių bendras darbas, kad tai galėjo įvykti. Dėkojame visiems, kurie prie to prisidėjo. Dėkojame visiems, kurie padeda. Ačiū Marijos radijui už transliaciją, Lietuvos radijui ir televizijai, kad gali transliuoti. Dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie liturgijos: mūsų chorui, patarnautojams, klierikams, visiems kunigams už bendrą maldą ir mūsų piligrimų išpažinčių klausymą. Ypatingas ačiū Prezidentui ir poniai Dianai už dalyvavimą, nes jų buvimas yra Lietuvos buvimas šitoje piligrimystėje. Neleiskime šioms malonėms išgaruoti. Veškime jas, dalinkimės jomis. Lietuvai reikia šitokios vilties. Lietuvai reikia Jėzaus Kristaus patirties, kad atsigautų ir stipriai išsilaikytų visuose išbandymuose. Dalinkimės tuo, ką mes čia esame gavę, kai grįšime į Tėvynę.