Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šios nakties Žodžio liturgijoje girdėjome ištraukas iš Išganymo istorijos. Tai iš tikrųjų yra viena ilga meilės istorija. Dievas sukuria žmogų ir visą žmoniją iš meilės ir dėl meilės. Jis sukuria kiekvieną iš mūsų taip pat iš meilės ir dėl meilės. Ir į tą meilės ryšį ir santykį įsiskverbia pirmoji nuodėmė.
Dievas siekia vėl ir vėl atitaisyti tą pažeistą meilės santykį. Suburia tautą ir nurodo jai kaip, kokiu keliu eiti, duoda jai savo išmintį, apreiškia, kad žinotų, kaip pasiekti tikrą laisvę, tikrą gyvenimo džiaugsmą.
Ketvirtajame šios nakties skaitinyje girdėjome žodžius iš pranašo Barucho knygos: „Išmintis – tai Dievo įsakymų knyga – Teisynas, Įstatymas, veikiantis per amžius. Visi, kurie jos laikosi, atranda gyvenimą, o tie, kurie pameta ją, patenka į mirtį“. Ta tauta ne sykį pametė tiesos kelią, nusisuko nuo Dievo, kuris laukia teisingo santykio su juo ir pasitikėjimo.
Dievas to prašė iš Nojaus, kai nurodė jam statyti arką dar neprasidėjus lietui. Iš Abraomo – kad būtų pasiruošęs paaukoti ir savo sūnų. Mozė, kuriam buvo pavesta išvesti Dievo tautą iš Egipto nelaisvės, turėjo pasitikėti prieš ištiesdamas ranką, kad išskirtų jūros vandenis.
Jis to laukia taip pat iš mūsų, kad pasitikėtume jo planu mūsų gyvenimui, kurį jis jau numatęs kiekvienam iš mūsų. Dievas ne tik numato, bet ir išlaisvina savo tautą. Bet tas išlaisvinimas vyksta ne iš karto. Žydų tauta keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojo. Tas išganymas neįvyksta nei be aukos, nei be kančios.
Kad mus išlaisvintų iš vergijos nuodėmei, pats Jėzus priėmė kūną ir pats tapo ta auka. Pats kentėjo, kad mes galėtume būti išlaisvinti iš nuodėmės. Iš tikrųjų nėra didesnės meilės, nei savo gyvybę atiduoti.
Per velykinį šlovinimą, kai buvo giedama apie velykinę žvakę, buvo kalbama, kad iš meilės pralietu krauju Jis panaikino bausmę už senąją nuodėmę, kad šitoji naktis viso pasaulio tikinčius Kristumi, pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo, grąžina malonei iš šventųjų bendrijai. Buvo giedama, kad tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio atpirkėjo. Taip – pirmoji nuodėmė susilaukė atpirkėjo, bet taip pat ji atnešė mirtį į šį pasaulį, mirtį bei kančią ir į mūsų gyvenimus.
Nuodėmės pasekmės lieka tarp mūsų ir liks iki pasaulio pabaigos. Apreiškimo knygoje mes skaitome apie kankinius, kurie išplovė savo rūbus kraujyje. Nuo to šiame gyvenime nepabėgsime. Blogis deja lieka. Ir tą blogį mes šiomis dienomis matome akivaizdžiai: karo blogis siautėja Ukrainoje. Tai Kaino nuodėmė, kuris savo brolyje Abelyje nebematė Dievo paveikslo, matė tik konkurentą arba priešą. Tokios yra pasekmės, kai nustojame matyti visumą, kad visi esame tas visą žmoniją apimantis – mes, kaip popiežius Pranciškus mums primena.
Broliai ir seserys, kiekvienas iš mūsų esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Tas paveikslas gali būti aptemdytas nuodėmėmis, bet jis išlieka. Ir mes turime sugebėti matyti kiekviename Dievo paveikslą, Dievo kūrinį.
Neturėkime iliuzijų. Šalia matomų yra daug daug nematomų arba nenorimų matyti nuodėmių. Popiežius nuo savo pontifikato pradžios kalba apie trečiąjį pasaulinį kartą, kuris seniai vyksta dalimis po visą pasaulį. Dažnai nematome mes tų baisybių, nes jos toli, toli nuo mūsų, ir neužima tokios vietos žiniasklaidos akiratyje, kaip šis mums artimas kaimynų karas.
Nematome ir kad tarp mūsų yra tos blogio šaknys, kai mes nesugebame matyti savo artimame Dievo paveikslo, – migrantuose, kitataučiuose, kitaip mąstančiuose, kitokių politinių pažiūrų turinčiuose… Daugybė yra susipriešinimo mūsų dienų pasaulyje, mūsų visuomenėje.
Ką mums daryti? Gavėnios pradžioje girdėjome žodžius: atsiverskite ir tikėkite Evangelija. To siekdami išgyvenome keturiasdešimt Gavėnios dienų – labiau melsdamiesi, pasninkaudami, dirbdami gailestingumo darbus.
Šiąnakt, netrukus, visi kartu atnaujinsime savo krikšto pažadus. Būsime pakviesti atsisakyti nuodėmės naujai, rinktis gyvenimą, rinktis eiti tuo keliu, kurį Dievas mums nurodo savo apreiškime, ir su tikėjimu ir pasitikėjimu pasiryžti žengti iš nuodėmės vergijos laisvės keliu.
Šiuo keliu eidami, turėsime atsižadėti blogio, bet taip pat turėsime nepasiduoti neapykantai, kuri šiomis dienomis taip lengvai įsišaknija mūsų širdyse. Teisingai pasakė Kyjivo-Žitomyro vyskupijos vyskupas Vitalijus Kryvitskis: „Neturime ko mokytis iš priešų. Ypač mums nereikia iš jų mokytis neapykantos, nes priešingu atveju mes tapsime tokie, kaip jie – nelaimingi. Esame pašaukti būti kitokie. Šiandien žmogiškumo ir solidarumo mokomasi iš Ukrainos ir visų tų, kurie padeda. Nepraraskime šios krypties. Tada ir Dievas mus laimins.“
Eidami šiuo keliu turime taip pat nepasiduoti pasyvumui, apatijai, nuovargiui. Lengva daryti gerus darbus trumpą laiką, bet reikia ryžto tęsti juos kasdien. Eidami šituo laisvės keliu, esame pašaukti daryti gera. Šalia įstatymo, kurį žydai gavo Apreiškimu Sinajaus kalne, Jėzus paliko mums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą, kaip aš Jums mylėjau.
Penktadienį pradėjome Dievo Gailestingumo devyndienį, kai kartu meldžiamės Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui. Bet jį turime papildyti ir Gailestingumo darbais.
Šį vakarą ypač nori padėkoti visiems, kurie jau daro tuos gailestingumo darbus, ypač mūsų savanoriams. Ir kiek daug Lietuvoje atsirado žmonių, kurie ištiesę ranką rūpindamiesi karo pabėgėliais, kurie aukoja įvairiais būdais, kad padėtų karo nusiaubtai Ukrainai, ir kurie remia savo maldomis dėl laisvės.
Šį vakarą prisiminkime šviesos liturgiją, kuria mes pradėjome pamaldas. Mes turime daryti gerus darbus kiek galime, – bet ne savo jėgomis. Mes turime priimti Kristaus šviesą, kad ji degtų ne žvakėse, bet mūsų širdyse, kad iš visų mūsų spindėtų Kristaus šviesa. Jo šviesa išblaško nuodėmių tamsą, Jo šviesa apšviečia pasaulį ir suteikia jam taiką ir ramybę.
Priimkime Kristaus šviesą, atnaujindami Krikšto pažadus. Uždekime iš naujo ją savo širdyse, kad Kristus mumyse ir per mus nugalėtų blogį šiandienos pasaulyje, ir kad mes vėl patirtume Kristaus ramybę ir taiką mūsų širdyse ir visame pasaulyje. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Homilija, sakyta Velyknakčio liturgijoje Vilniaus Katedroje 2022 m. balandžio 16 d.