Brangieji broliai ir seserys Kristuje,
ši naktis – pati švenčiausia metuose. Tai naktis, kai visa Bažnyčia suklūsta prie Dievo žodžio ir išgirsta ne tik seną pasakojimą, bet ir gyvą kvietimą – kvietimą atsiverti Dievui, kuris nepaliaujamai eina su savo tauta, net kai ji nuo Jo tolsta. Nuo kūrimo iki tuščio kapo – ši istorija byloja vieną dalyką: Dievas yra ištikimas. Visada. Net kai mes nesame ištikimi.
Skaitiniai, kuriuos girdėjome, liudija tą patį – Dievas veikia net tamsoje. Kūrimo chaose, Raudonosios jūros krante, tremtyje, nuodėmės pelkėje – Dievas yra. Ir ne šiaip yra. Jis kalba, kuria, veda, gelbsti.
Dažnai mes, kaip Emauso mokiniai ar kapo lankytojos, Jo neatpažįstame. Nes Jo veikimas pranoksta mūsų lūkesčius. Bet Dievo ištikimybė nepriklauso nuo mūsų nuotaikos. Jis veda net tada, kai mes nesuprantame. Ši naktis moko mus pasitikėti ne emocijomis, bet pažadu. Išganymo istorija – tai mūsų tikėjimo mokykla.
Kristaus prisikėlimas – tai ne simbolis ar švelni metafora. Tai tikras įvykis, kuris sudrumsčia mirtį, išsklaido baimę ir perrašo žmogaus galimybių ribas. Tai žinia, kuri nustoja būti tik doktrina, kai mes į ją įžengiame gyvenimu.
Šv. Paulius mums priminė: per Krikštą mes esame mirę nuodėmei ir prisikėlę su Kristumi (plg. Rom 6). Tikėjimas nėra idėjų rinkinys. Tikėjimas – tai gyvenimo būdas, kylantis iš prisikėlimo realybės. Prisikėlęs Kristus įgalina mus gyventi kitaip: ne bijant, bet tikint; ne savyje užsidarius, bet vykdant misiją; ne būnant abejingiems, bet mylint.
O dabar, šiąnakt, Viešpats mus siunčia. Kaip moterys buvo pasiųstos iš tuščio kapo su Gerąja Naujiena, taip ir mes esame siunčiami pas kitus.
Šį vakarą trys broliai ir viena sesuo bus per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją įtraukti į Kristaus Kūną – į Bažnyčią. Tai ne tik jų šventė. Tai visos Bažnyčios džiaugsmas. Jie čia todėl, kad kažkas jiems liudijo. Kažkas meldėsi, galbūt pakvietė į Alfa kursą, į bendruomenę ar į asmeninį pokalbį. Jų kelionė tik prasideda, bet ji byloja, kad Bažnyčia gyva. Ir kad Evangelija dar kalba širdims.
Tai priminimas mums visiems: Velykos nesibaigia prie kapo. Jos ten prasideda, bet jos tęsiasi tada, kai prisikėlimo šviesa paliečia mūsų gyvenimą ir per mus pasiekia kitus.
Bažnyčia atlieka misiją. Ji yra ne tik pastatas, bet gyvas kūnas, siųstas į pasaulį. Velyknakčio simboliai – ugnis, vanduo, aliejus, žodis – nėra tik graži liturgija. Jie mus įpareigoja.
Kiekvienas iš mūsų yra pakrikštytas ir pateptas būti Kristaus kvapu pasaulyje. Tai mūsų bendras pašaukimas. Kartu tai mūsų asmeninis pašaukimas – kur ir kaip Kristus siunčia mane?
Tam, kad atpažintume savo pašaukimą, meldžiamės už pašaukimus – ne tik į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą, bet ir į drąsą būti tikėjimo liudytoju ten, kur gyvename. Bet kad jį įgyvendintume, tai darome ne tik individualiai, bet veikiant kartu – šeimose, bendruomenėse.
Evangeliją galime skelbti trimis būdais:
- Malda – kai meldžiamės už artimuosius, už tuos, kurie dar nepažįsta Viešpaties, už visos Bažnyčios misiją;
- Darbais – kai gailestingumo darbais liudijame, kad Dievas yra meilė;
- Žodžiu – kai pasidalijame tikėjimu tada, kai matome, kad kitas ieško, o gal dar yra pasiklydęs gyvenimo sūkuriuose.
O jei jaučiamės silpni ar nepasiruošę – auginkime savo tikėjimą. Neleiskime, kad abejonė stabdytų mus kelyje. Ieškokime gilesnio pažinimo:
- per Alfa kursus,
- per suaugusiųjų tikėjimo gilinimo programas, nors ir jau esame pakrikštyti,
- per katalikiškas knygas, bendruomenes, rekolekcijas.
Svarbiausia – būkime atviri. Ne mes išgelbėsime kitus – per mus veikia Kristus. Ir tada pasaulis, kuris dažnai klausia, kur viltis, matys atsakymą mūsų gyvenime.
Malda, darbais ir žodžiu – pagal savo pašaukimą – skelbkime prisikėlusį Kristų pasauliui.
Kaip Mozė girdėjo Viešpaties žodžius „Sakyk tautai, kad eitų pirmyn“ (plg. Iš 14, 15), taip ir šiandien Kristus kviečia mus išeiti iš užsidarymo, iš baimės, iš abejonės į naują gyvenimą, į misiją, į šviesą.
Jubiliejiniai metai mus ragina tapti vilties piligrimais. Artėjantis Pasaulinis Dievo Gailestingumo kongresas kviečia mus būti liudytojais pasauliui. O šios Velykos skatina gyventi prisikėlusio Kristaus šviesoje.
Tad būkime drąsūs. Būkime Jo liudytojai. Ir pasauliui, kuris dažnai klausia, ar dar yra vilties, atsakykime savo gyvenimu: Kristus tikrai prisikėlė! Aleliuja!
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija Velyknakčio šv. Mišiose Vilniaus Katedroje, 2025-04-19